„Negalėjau pagalvoti, kad kada nors į mano rankas paklius į Raudonąją knygą įrašytas juodakaklis naras. Lietuvoje – vos kelios perinčios šių paukščių poros. Jie aptinkami tik didelių vandens telkinių, kaip Baltijos jūra ar Kuršių marios, pakrantėse. Tad ką šis paukštis veikė Tauragės Joniškės soduose – neaišku“, – stebėjosi ne kartą metų tauragiškiu tituluotas bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos apdovanotas S.Klymantas.
Negalėjau pagalvoti, kad kada nors į mano rankas paklius į Raudonąją knygą įrašytas juodakaklis naras. Lietuvoje – vos kelios perinčios šių paukščių poros, – stebėjosi Sigitas.
Gegužės 13 d. jis sulaukė Gyvūnų globėjų asociacijos atstovų skambučio. Pranešta, jog Tauragės Joniškės soduose pas vieną močiutę kieme įsikūrė kažkoks keistas paukštis.
„Močiutė į susitikimą atvyko sužalotu žandu ir rankomis. Supratau, kad bus reikalų. Ne iš karto atpažinau, jog dėžėje – juodakaklis naras. Pirmą kartą pamatęs, kaip panėrė po vandeniu, išsigandau: 2-3 minutes neišniro. Jo snapas buvo kiek sužalotas, tačiau atrodė sveikas. Tik vėliau išsiaiškinau, koks retas šis gyvis.
Ant žemės jis negali nutūpti, nes nuo žemės nepakyla. Jei skrenda, tai skrenda, jei tupia, tai tik į didelius vandens telkinius. Norint pakilti nuo vandens, reikia jam bent 100 metrų įsibėgėti. Neįsivaizduoju, kaip jis atsirado Tauragės kraštuose ir dar ant žemės. Gal skrisdamas nusilpo ir tiesiog nukrito? Matyt, navigacija paukšteliui sutriko“, – teigė jis.
Skristi lauk nesiruošia
Pasak S.Klymanto, juodakaklis naras jo mažyčiame prūde jaučiasi puikiai: nardo, kedena plunksnas, vis išlipa į krantą, bet juo eiti nesugeba – tik pilvu kiek pašliaužia, pasivarto saulutėje.
„Nežinau, ką su juo darysim. Maitinasi tik gyvomis žuvimis. Kaimynas užsiprašė, kad perkelčiau kuriam laikui į jo didesnį prūdą. O po to, matyt, teks vežti į kokį ežerą. Gal ten pakiltų. O dabar nakčiai nunešu į ančių voljerą – jame įrengtas baseinas“, – šyptelėjo S.Klymantas.
Juodakaklis naras – ketvirtasis į Raudonąją knygą įrašytas gyvis, kuriam tenka kurį laiką pagyventi šio gyvūnų globėjo sodyboje. Iki šiol savas dienas joje leidžia geltonsnapė gulbė giesmininkė. Anksčiau Sigitui teko prižiūrėti net lūšį bei angių šeimynėlę. Kaip nutiko tai? Pasirodo, vienas girtas žygaitiškis nusprendė į savo daugiabučio namo kiemą iš miško parsigabenti porą gyvatėlių. Norėdamas išbandyti liaudiškąją mediciną, vyras kaimynų akivaizdoje bandė gyvates sukišti į plastikinius butelius ir, matyt, užpilti spiritu. Užpiltinės gamybą sutrikdė policija.
„Reiks pradėt vesti specialią retų gyvių mūsų sodyboje knygą“, – šyptelėjo gyvūnų globėjas.
Tapo „daugiavaikiu tėvu“
Dar prieš juodakakliui narui pasirodant jo namuose, nutiko ir kitas išskirtinis įvykis: Sigitui teko priglausti keturis neatakusius voverės jauniklius. Bekirsdami mišką, miškininkai pastebėjo ant žemės gulinčius iš drevės iškritusius voveriukus ir suskubo skambinti jau 17 metų įvairius gyvius gelbstinčiam S.Klymantui. Nors šis suvokė, kad jiems padėti negalės, nebeturėjo kur trauktis.
„Išeinu tėvystės atostogų. Būt vyrai žinoję, kad ten lizdas, tikrai būt palikę tą medį stovėt“, – tokių įrašu praėjusią savaitę „Facebook“ pasidalijo Sigitas.
Juokas juokais, tačiau vargų su voveriukais netrūko: jam teko keltis juos maitinti po keletą kartų per naktį, masažuoti pilvukus, nes patys jie negalėjo šlapintis ir tuštintis, vežtis kartu į darbą mokykloje, sukurti dirbtinos šilumos oazę. Vien už dirbtinį pieną jis paklojo apie 15 eurų. Ir viskas veltui...
„Iškritę iš lizdų be mamos voveriukai labai retai išgyvena. 90 proc. jų miršta. Iš mūsiškių keturių išgyveno, deja, tik vienas. Atvežė miškininkas man juos drebančiomis rankomis. Tikėjo, tačiau aš jau žinojau, koks likimas jų laukia. Sunkiausia tuomet pasakyti žmonėms, kad laukiniai gyvūnai – ne naminiai. Ne viskas yra įmanoma. Ne viskas tavo galiose. Žmonių išgyvenimas dėl tų voveriukų – didžiulis. Padariau, ką galėjau“, – teigė Sigitas.
Vis dėlto, vienas iš voveriukų išgyveno, ir, rodos, stiprėja: ėmė jausti saiką valgydamas, atsimerkė. Tačiau, kaip teigia S.Klymantas, šis voveriukas niekad nebus jau voverė. Jis bus tarsi dekoratyvinis gyvūnėlis, kuris jau dabar smagiai sau įsitaiso ant globėjo sprando ir šiltai užmiega.
Žinoma, būna ir išimčių. Štai 2013 m. S.Klymantas buvo priglaudęs sužeistą stirniuką Mikį. Neprabėgus nė metams, jis sodybą paliko. Vis dažniau ėmęsis lankytis miško tankmėje, galiausiai grįžo ten, kur jam ir priklauso – į gamtą. Teko gyvūnų globėjui prižiūrėti ir žvirblinę pelėdą, vanagą. Vasarą gyvūnų mylėtojo sodyboje – sužeistų gandrų globojimo metas, žiemą – gulbių.
„Jei atveža gandrų jauniklius, kuriems iki pradėjimo skraidyti liko savaitė ar dvi – priimu. Bet jei tai sužalotas suaugęs gandras – nepadėsi. Jų kojos – lyg ploni vamzdeliai, nepagydysi“, – teigė jis.
Šiuo metu sodyboje gyvena ir brakonierių spąstuose aptiktas ypatingas juodašonis povas. Nors jo kojos plaštaka nukirsta – paukštis vaikšto raišas. Sigitui keista, kad jo niekas nepasigedo.
Iš šuns ištraukė 100 erkių
S.Klymanto sodyba veikia ir kaip savotiškas gyvūnų „gyvybės langelis“. Šiuo metu voljeruose glaudžiasi 16 šunų. Gyvūnų globėjo namai tarsi magnetas traukia visus likimo nuskriaustuosius.
„Išmetamų augintinių padaugėjo. Buvo atvejis, jog nerado manęs namuose, nuvežė į mišką ir paleido savo augintinius ten. Už pusvalandžio šunys atėjo į mano sodybą. Vaizdo stebėjimo kameros užfiksavo jų šeimininko mašiną. Taigi, jei pasirodo mūsų apylinkėse kokia neatpažįstama mašina, žinok, kad jos vairuotojas išmetė jau kokį gyvį miške“, – stebėjosi S.Klymantas.
Kai kurių sodyboje atsidūrusių gyvūnų istorijos išties drasko širdį.
Prieš kokį mėnesį atvežė mums iš sodų spanielį. Iš šunelio ištraukėme gal 100 erkių – pilną majonezo indelį pririnkome. Kraupus vaizdas, – baisėjosi Sigitas.
„Tauragės kolektyviniai sodai tampa kažkokiu „tvinpyksu“. Prieš kokį mėnesį atvežė mums iš sodų spanielį. Iš šunelio ištraukėme gal 100 erkių – pilną majonezo indelį pririnkome. Kraupus vaizdas. Kiek jis turėjo valkiotis, kad tiek prisirankiotų tų erkių? Tris dienas apatiškas buvo. Vaistus suleidome. Vėliau atkuto. Surado naujus šeimininkus“, – teigė Sigitas.
Tačiau kraupiausia jam istorija – ne ši. Žiemą Sakalinės miškuose buvo rastas sušalęs šuo. Moterys vedžiojo savo keturkojus, kai aptiko popierinę dėžę ir metalinį indelį. Manė, jog šuo dėžėje jau nudvėsęs, tačiau šunėkas vis dar kvėpavo.
„Sujaudino paties šuns noras kabintis į gyvenimą. Jis jau ėjo pro vartus į dangų. Beveik sustingęs buvo. Įjungiau vėjelį. Atitirpo. Atsigavo. Nors yra labai senas, aklas, – nekilo ranka užmigdyti. Šunelis už tai labai dėkingas. Apsikabina man kojas, kai tik ateinu pašerti. Sodyboje dar du akli šunys, tai visi sutaria“, – džiaugėsi gyvūnų globėjas.
Glumina žmonių žiaurumas
Tačiau ir jam kartais svyra rankos: „Paskambino neseniai kažkoks vyras ir sako: „Atvešim tau seną keturkojį ir pasiimsim iš tavęs jaunesnį“. Vos nepradėjau keiktis. Čia kas jam, valiutos keitykla? Tokiomis akimirkomis pasijauti baisiai. Rodos, dirbi tą švietėjišką darbą, bet niekas nesikeičia“.
Didžiausi pagalbininkai S.Klymantui – ekskursijų į jo sodybą dalyviai. Mokyklinukai apie valandą praleidžia su beglobiais gyvūnais, apie pusantros valandos apžiūri egzotinius gyvius. Kai kurios mokyklos rengia net dienos iškylas į S.Klymanto nuosavą sodybą.
„Kuo toliau, tuo labiau vaikams didžiausia atrakcija virsta šunelių pavedžiojimas po pievas. Jiems tai tiek emocijų suteikia. Ar mus kas remia? Tik žmonės. Visi žino, jog pas mane su pinigais važiuoti negalima – tik su maistu ar daiktais gyvūnams“, – tai, kad beglobiams aukoja ne tik savo dėmesį, bet ir pinigus, prisipažino S.Klymantas.
