„Devyni šunys iš dešimties nedvejodami puolė prie natūralios mėsos prikrauto dubens. Tik vienas jų pasirinko sausą ėdalą. Kiti sudorodavo mėsą ir bandydavo ieškoti dar. Be abejonės, jei šunys galėtų rinktis, jie rinktųsi natūralų ėdalą, tokį, prie kurio buvo pripratę per tūkstantmečius. Mėsos kvapas juos taip masino iš toli, kad jiems net nesinorėjo apuostyti abiejų dubenėlių – jie iš tolo puldavo prie to dubenėlio“, – eksperimento rezultatus pristato sveiką šunų mitybą propaguojanti Inga Andrulevičienė, Lietuvos samojedų klubo tarybos narė. Inga juokiasi, kad šunys nebūtų šunys – suėdę mėsą, dalis tuoj pat puldavo prie sauso ėdalo.
„Šunys ėdalą renkasi ne pagal vaizdą, o pagal uoslę. Skirtingai nei žmogus, šuo iš kelių patiekalų pirmiausia pasirinks tai, kas naudingiausia jo organizmui. Todėl manęs visiškai nenustebino šis eksperimentas. Atvirkščiai, nustebino tas vienintelis šuo, haskis, kuris pasirinko sausą ėdalą. Aš, dresuotoja, visada nustebinu šunų savininkus, parodydama, kam dėl mėsytės pasiryžę jų šunys. Jei šeimininkas turės sauso ėdalo, o aš – mėsos, šuo vykdys mano komandas“, – šypsosi gyvūnų dresuotoja Skaistė Skibiniauskienė, veislyno „Penktas elementas“ veisėja, studijuojanti Veterinarijos akademijoje.
Pasak specialistės, net ir labai senas veisimo tradicijas turinčios veislės, tokios kaip auksaspalviai retriveriai, kurių daug kartų žmonės bandė pratinti prie sauso maisto, dievina mėsą. „Tyrimai parodė, kad populiariųjų veislių šunys savo DNR grandinėje turi daugiau baltymų, atsakingų už grūdų virškinimą. Būtent grūdinės kultūros sudaro sauso ėdalo pagrindą. Nors šunys ir labiau prisitaikė prie žmonių jiems sugalvoto sauso maisto, bet jie vis tiek nepasidarė visaėdžiais.“
S.Skibiniauskienė sako, kad šuo – plėšrūnas ir negalima jo paversti vegetaru. „Tai, ką mes darome, yra Dievo žaidimas – mes kažkodėl kuriame atskirą rūšį“, – kritikos negailėjo S. Skibiniauskienė. Moteris prisiminė, kai, pradėjusi gyventi su savo būsimu vyru, į krūvą suvedė ir abiejų šunis. Vyro samojedas gaudavo sauso maisto, o jos Tailando ridžbekas – žalios mėsos. „Jūs neįsivaizduojate, kokį snukį nutaisydavo vyro samojedas, kai maniškis gaudavo mėsos, o jis – sauso maisto. Kaip liūdnai ir su kokiu gailesčiu jis man žiūrėdavo į akis: „Kodėl tu taip?..“ – prisimena gyvūnų dresuotoja.
Pasak specialistės, šunys, ėdantys sausą ėdalą ir mėsą, atrodo kardinaliai skirtingai. „Mėsą ėdantis augintinis bus sveikesnis, atsparesnis ligoms, raumeningesnis, turės kokybiškesnį kailį. Turėjau taksą, kuriam parodose teisėjai vis priekaištaudavo dėl menko raumens išsivystymo, nors per dieną nubėgdavome 12 kilometrų. Bet, matyt, šuo neturėjo medžiagų, iš ko formuoti raumenis. Man pasiūlė šuniuką maitinti mėsa. Ir ką jūs manote? Pasikeitimai buvo neįtikėtini – nuo tada aš nusprendžiau propaguoti maitinimą mėsa.“
„Aišku, maitinti šunį mėsa ne tik nėra labai patogu, bet reikia ir specialių žinių. Ne kiekvienas turi laiko savaitgaliais važiuoti į turgų, ieškoti reikiamų mėsos produktų, skirstyti juos porcijomis, papildyti dalį ryžiais ar daržovėmis ir užšaldyti. Pati taip ruošdavau maistą savo šunims – japonų akitai Michiko ir samojedei Akirai. Paruošti jų šunims maisto pradėjo prašyti mano draugai ir pažįstami“, – sako Inga Andrulevičienė.
Eksperimento vaizdo įrašas:
