Lietuvos skalikai – vienintelė lietuviška šunų veislė. Šie šunys sugeba tiksliai sekti pėdsakais ir greitai surasti medžiojamą žvėrį. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad jau XV amžiuje kunigaikščiai į medžioklę vesdavosi ir skalikus. Viduramžiais didikai laikė didele garbe savo dvare turėti būrį šių šunų.
„Skalikas suranda žvėrį labai greitai – suranda šviežią žvėries pėdsaką ir priartėjęs prie žvėries apie 60–80 metrų pradeda rodyti balsą. Tuo medžiotojams sukelia viduje džiaugsmą, kažkokį pasitenkinimą, kad kažkur yra žvėris, ir jie įsitempę laukia kada šuo atvarys tą žvėrį“, – pasakoja skaliko augintojas Arvydas Babiedas.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija pasiūlė įamžinti Lietuvos skalikus kaip medžioklės simbolį ir sostinėje pastatyti jiems skulptūrą. Todėl šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybės puslapyje vyksta gyventojų apklausa, kurioje klausiama, ar vilniečiai sutiktų, kad Gedimino kalno papėdėje atsirastų paminklas lietuvių skalikui.
„Ieškoma geriausios vietos. Dabar pasiūlyta Pilių parke Gedimino kalno papėdėje. Kaip žinome, mūsų kunigaikščiai mėgo medžioti, kalno legenda byloja, kad medžioklės metu [Gediminas] susapnavo sapną [apie Vilniaus įkūrimą]. Todėl manau, kad tai vienas iš variantų“, – teigia Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pavaduotoja Rasa Cibulskienė.
Jos teigimu, galutiniai apklausos rezultatai paaiškės sausio gale: „Tai dabar pats laikas prisijungti ir sudalyvauti apklausoje, labai laukiam jūsų nuomonės“.
Kol kas daugiau nei 70 procentų apklausoje dalyvavusių gyventojų pritaria, kad šuns dydžio skulptūra lietuvių skalikui stovėtų Gedimino kalno papėdėje. Praeiviai gatvėje sako, kad skulptūra skalikui galėtų būti, tačiau ne miesto centre:
„Lietuvos skalikui? Šuniukui? Kodėl ne, reikia mylėti šuniukus, aš už“; „Ne senamiesty, o kur nors nuošaliau, kur šuniukus vedžioja žmonės“; „Gal tokioj vietoj, kur daugiau yra aikštelių, skirtų šunims“.
Skulptūra Vilniuje nebūtų vienintelis lietuviškų skalikų įvertinimas. Telšiai jau aplenkė sostinę. Klaipėda taip pat įamžino skaliką, tiesa, ne vieną. Kruizinių laivų terminale bronzinis berniukas, mojantis jūreiviška kepure, už pavadėlio laiko grakštų vienintelės lietuviškos šunų veislės atstovą.
