„Vieną šuniuką radau Druskininkų miške, vos pašliaužė iš bado. Atgaivinau, paauginau ir suradau naujus namus kaime. Kalytę be vienos kojos pamačiau prieglaudos skelbimuose – neištvėriau, nuvažiavau, pasiėmiau, deja, ji po kiek laiko pabėgo į miškus, niekaip neradau, nors ieškojom dieną naktį ir klijavom skelbimus visose apylinkėse. Paskui vaikai prie konteinerio rado katinuką – atrodė, beviltiškas, bet irgi išslaugiau, pagydžiau, radau gerus šeimininkus, dabar jis – priglaudusių žmonių dukrelės numylėtinis, namų karalius! O kartą, šaltą žiemos naktį, teko dalyvauti ekstremaliame gelbėjime: išlipusi iš mašinos išgirdau šuns cypimą, garsas sklido iš kažkur giliai. Pasišvietusi prožektoriumi pamačiau, kad cypia šuo, įkritęs į šulinį. Baltas samojedas.
Išlipusi iš mašinos išgirdau šuns cypimą, garsas sklido iš kažkur giliai.
Nedvejojau nė minutės – nusimečiau kailinius, batus ir tiesiog be jokios virvės leidausi į šulinį, remdamasi rankomis ir kojomis. Nenoriu net pagalvoti, kas būtų, jei būtų... Bet aš jį ištraukiau, todėl man baisu skaityti apie policininkus, kurie nesileido į šulinį, girdėdami vaikų verksmą. Aš to nesuvokiu – juk yra instinktas gelbėti silpnesnius! Net negalvojant apie save. Dabartinė mano augintinė Alta – iš prieglaudos, jau ruošėsi ją užmigdyti, nes neatsirado norinčių įsivaikinti nemažą kelerių metų senumo šunį. Kai perskaičiau jos istoriją, neištvėriau – atvažiavau ir išsivežiau į namus. Tapom neperskiriamos draugės, Alta man net į vonią neleidžia nueiti!“ – pasakoja gydytoja.
Staigmena prie Ukmergės degalinės
„Prieš kelias dienas, važiuojant į sodybą ir sustojus Ukmergės „Lukoil“ degalinėje, vėl laukė staigmena. Į vilkšunį panašus šuo blaškėsi po teritoriją ir glaudėsi prie žmonių. Kaip sakė darbuotojai, jis atklydo į degalinę sausio 23 d., visas išsekęs, žmonės jam pirkdavo dešreles, o jis, kelias suėdęs, vėliau maistą kaupė po sniegu. Kasė ir kasė atsargas badmečiui. Nors mašinoje jau vežiau savo du šunis, kitaip negalėjau – pasiėmiau ir priklydėlį.
Jaunas, meilus, jis žinojo namų elgesio taisykles, klausė komandų. Tik kelias dešras nuo stalo pačiupo ir bandė užkasti po kilimu – buvo išbadėjęs, kaupė atsargas... Kitą dieną apėjau visą kaimą, ieškodama jam šeimininkų. Ir kokia sėkmė – jį priglaudė Kamilės šeima Užulėnio kaime. Naujakuriai kaip tik ketino ieškoti šuns. Davė jam didelę šiltą būdą, maisto. Naujieji šeimininkai jį pavadino Lakiu – vardas reiškia laimę, sėkmę. Bet gal kažkur verkia jo buvę šeimininkai, netekę ir neradę mylimo šuns? – klausia gydytoja ir dalijasi nuotraukomis, kuriose – keturkojų gelbėtoja Inga, naujoji šeimininkė Kamilė ir Lakis.
Jei žinote daugiau apie šį šuniuką iš nuotraukos, parašykite į laimingų istorijų FB puslapį HAPPY365.
