„Problema ta, kad visuomenėje tvyro įtampa ir savivaldybės užduotis – ją mažinti. Vien draudimais tos įtampos nenuimsime. Vienišiems, ypač senyvo amžiaus žmonėms ar neįgaliesiems, gyvūno laikymas yra gyvybiškai svarbus: tai tarsi siūlas, jungiantis jį su pasauliu. Ir tai ne vien ekskrementų tema“, – pasitarime su miesto vadovu Vytautu Grubliausku kalbėjo vicemeras Artūras Šulcas.
Jis subūrė neformalią darbo grupę, kuri mėnesį diskutavo ir siūlė įvairius būdus, kaip išspręsti nesantaiką tarp šunų mylėtojų ir jiems neprijaučiančių klaipėdiečių. Šios stovyklos, pasak A.Šulco, žmonių skaičiumi viena kitai nenusileidžia. Valdininko teigimu, reikia ieškoti ne pavienių problemų sprendimo, bet teikti visą priemonių paketą, kuris turėtų tenkinti gyvūnų augintojų poreikius ir nedirginti jų nemėgstančių žmonių.
Sistema neveikia
Priemonės esą turėtų būti ne vien represinės ir apsiriboti baudimu, bet daug dėmesio skiriant švietėjiškai veiklai, kitaip tariant, visuomenės perauklėjimui. Kalba eina apie teritorijų ar vietų ženklinimą, rinkliavos už gyvūno laikymą realizavimą. Šiuo metu ši sistema visiškai neveikia ir gyvūnai neregistruojami, kadangi nėra pasirašyta sutartis su įstaiga, galinčia teikti šias paslaugas. Beglobiai ar pamesti gyvūnai, kuriems atliekama eutanazija, skaičiuojami kaip šiukšlės – tonomis.
A.Šulco teigimu, daugiau dėmesio reikėtų skirti populiacijos kontrolei: esamų lėšų dalį skirti kastracijai, o ne eutanazijai. „Gyvūnas iškastruojamas ar sterilizuojamas ir paleidžiamas į laisve. Tai humaniškesnis būdas leisti jam numirti natūraliai laisvėje“, – darbo grupės siūlymus išsakė vicemeras.
Automobilio dydžio tualetai
A.Šulco teigimu, šunų augintojai turi tris esminius poreikius: šunį išvesti į lauką atlikti gamtinių reikalų, jį tinkamai išvedžioti ir suteikti jam galimybę pasportuoti. Tuo pačiu esą sportuoja ir klaipėdiečiai, sveikų miestų organizacijai priklausančio miesto gyventojai.
Kalbant apie „ekskrementų problemą“, kuri taip piktina klaipėdiečius, kaip vienas iš variantų buvo siūlomas Europos šalių-senbuvių pavyzdys: Strasbūre (Prancūzija) ir Briuselyje (Belgija) viešosiose erdvėse kone prie kiekvieno namo įrengiamos maždaug lengvojo automobilio dydžio šunų vedžiojimo aikštelės, kur augintiniai gali atlikti gamtinius reikalus. Tualetai išpilami žvyru, įrengiami kuoliukai „kojai pakelti“, šios vietos ženklinamos specialiu mėlynu ženklu su šuniuku, šalia aikštelės įrengiami ekskrementų konteineriai.
 |
| Arūno Ivaškevičiaus/15min.lt nuotr./Šunų tualetas Belgijos sostinėje Briuselyje |
Tačiau tokią sistemą įrengti už miesto pinigus esanti per didelė prabanga. A.Šulcas sakė jau kalbėjęs su keletu aktyvistų, kurie esą pasiryžę tokias aikšteles įrengti ir eksploatuoti savo lėšomis, o politikas pastariesiems siūlo ir paskatinimą – atleidimą nuo, pvz. turto mokesčio.
Prisiminė ir gyvūnų kapines
Darbo grupės nariai siūlė ir kitokių sprendimo būdų. Klaipėdoje galimi du variantai: įrengti kelias eksperimentines aikšteles-tualetus senamiestyje bei miegamuosiuose rajonuose ir pratinti miestiečius ten vesti augintinius atlikti gamtinių reikalų, o likusias numatytas vietas tiesiog paženklinti specialiu ženklu.
Antrojo vicemero Vytauto Čepo nuomone, minėtoji sistema Strasbūre neveikia, kadangi ten neva egzistuoja šuns kultas: „Nesu matęs labiau priteršto miesto nei Srasbūras. Ten egzistuoja šuns kultas: darbuotojai turi dviejų valandų pietų pertrauką, kad galėtų pavedžioti savo augintinį. Be to, šunys ten tuštinasi tiesiog gatvėje ir jų šeimininkai ekskrementų nerenka“.
Tad kaip vienas iš racionaliausių sprendimų būtų išnaudoti neurbanizuotas miesto vietas: jas pažymėti ir šienauti. Pasiūlymų gausoje prabilta ir apie šunų kapines. Jos, pasak A.Šulco, egzistavo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Girulių miške. Politikas teigė ir pats šioje vietovėje aptikęs gyvūnų kapų su pastatytais kryželiais, tad tokia paslauga, žinoma, mokama, turėtų atsirasti.
Savivaldybės administracijos direktorė Judita Simonavičiūtė pasigedo informacijos apie pajūrį, į kurį mielai traukia miestiečiai su savo augintiniais. Pagal higienos normas, paplūdimiuose keturkojai neturėtų maudytis, tačiau, pasak J.Simonavičiūtės, visas Klaipėdos pajūris (t. y. 8 kilometrai) yra paplūdimio zona, tad, jos nuomone, reikėtų ją mažinti ir bent dalį atskirti.
Adminsitracijos direktorei pavesta suformuoti darbo grupę, kuri rengs projektą ir teiks jį svarstyti tarybai.
