Skaudžią Džerio istoriją 15min narpliojo praėjusių metų lapkritį. Į „Nuaro“ veterinarinę kliniką šunelis buvo atvestas išbadėjęs. Vietoj įprastų trijų ar keturių dešimčių kilogramų tesvėrė vos penkiolika. Ant kūnelio buvo susidariusios pragulos.
„Nuaro“ vadovė Jurgita Gustaitienė tuomet pasakojo, jog šunelio šeimininkas po skyrybų susirgo depresija ir ėmė nebesirūpinti augintiniu.
Dar savaitė, ir Džeris būtų nudvėsęs badu. Jį išgelbėjo į neviltį panirusio šeimininko brolis, atvedęs keturkojį į „Nuaro“ veterinarinę kliniką. Po veterinarinės apžiūros paaiškėjo, kad Džeris sveikas, tik nusilpęs iš alkio. Jo organizmo grąžinimas į normalią būklę truko keletą mėnesių. Prasidėjo naujų globėjų paieška.
Anglijoje 12 metų gyvenantis 41-erių metų Eimantas buvo vienas iš tų, kurį sujaudino 15min perskaityta Džerio istorija.
Eimanto žmona Džerį susapnavo. Kelios savaitės iki to, kai apie jį sužinojo. Sapnavo, kaip tamsus šuo laižo jai veidą.
„Nepatikėsite, bet mano žmona Džerį susapnavo. Kelios savaitės iki to, kai apie jį sužinojome. Sapnavo, kaip tamsus šuo laižo jai veidą. Sapno reikšmę supratome tuomet, kai pamatėme 15min reportažą. Žmona pareiškė: „Čia mano šuo!“, – neįtikėtiną istoriją ėmė pasakoti Eimantas.
Tačiau ne viskas iš pradžių buvo taip paprasta. Įsigyti Džerį norėjo ne vienas žmogus. „Nuaras“ atiduoti šuns neskubėjo. Keturkojui reikėjo atgauti jėgas, priaugti nemažai kilogramų.
„Siuntėme į „Nuarą“ pažįstamus, kad mus rekomenduotų. Šie siuntė mums filmuoto Džerio vaizdo įrašus. Rėmėme šuniuko auginimą finansiškai. Vis skambindavome ir teiraudavomės apie jį. Pavyko. Šiandien Džeris jau yra mūsų rankose“, – džiaugėsi Eimantas.
Keturkojui po oda buvo įvesta mikroschema, išduotas europinis pasas. 26 kg dabar sveriantis Džeris buvo paskiepytas. Norint įvežti jį į Didžiąją Britaniją, reikėjo išlaukti 21 parą. Laukimas baigėsi. Praėjusią savaitę įvyko pirmasis naujųjų šeimininkų ir Džerio susitikimas. Dėl šuns Eimanto žmona pamainomis su jo tėčiu parvairavo mašiną nuo pat Londono iki Kauno.
„Man buvo paaiškinta, kad Džeris yra itin judrus. Daug loja. Tačiau kai jį išvydome, supratome, kad su mumis jis bus ramus. Gal pusvalandį pasidžiaugė ir nurimo. Viešbučio kambaryje, kuriame apsistojome, nelojo. Neloja ir ant svečių. Štai ir dabar, man kalbintis su jumis, jis laižo žandą. Arba sėdi išsišiepęs. Tik nemėgsta vyrų su juodais ilgais paltais“, – teigė vyras.
Grįžome į Lietuvą tik dėl šuns. Aš gimtinėje nebuvau septynerius metus, žmona – ketverius. Džeris privertė aplankyti artimuosius.
2200 km dėl beglobio keturkojo – pavydėtinas ryžtas. Paklaustas, kodėl neįsigijo augintinio iš kokios Anglijos prieglaudos, Eimantas paaiškino, jog anglai labai myli šunis ir bet kuris beglobis ten greit atranda namus. Ne taip, kaip Lietuvoje.
„Grįžom į Lietuvą tik dėl šuns. Aš gimtinėje nebuvau septynerius metus, žmona – ketverius. Džeris privertė aplankyti artimuosius. Buvo verta“, – šyptelėjo neįgaliojo vežimėlyje sėdintis Eimantas.
Naujieji Džerio šeimininkai spėjo aplankyti ir „Nuaro“ prieglaudą Užliedžiuose. Nuvežė iš Anglijos atvežto pašaro. Eimantas juokavo, kad nedaug trūko, jog žmona į viešbučio kambarį grįžtu ne tik su Džeriu, bet ir dar kitais dviem ar trim šunimis. Prieglaudoje moteris graudinosi ir norėjo priglausti savo namuose visus likimo nuskriaustuosius.
Pasiteiravus, kokia, grįžus į Angliją, bus naujoji Džerio kasdienybė, Eimantas patikino, jog puiki.
„Londone priemiestyje turime nuosavą namą. Šalia – trys dideli parkai. Viename iš jų, miškelyje, bėgioja stirnos, elniai. Gražu, ramu. Turime ir dar vieną šunį. 4,5 metų auginame 36 kg sveriantį auksinį retriverį. Jam ten labai patinka. Tad, manau, patiks ir Džeriui.
Apie retriverius žinome daug. O ir mūsų dviejų metų dukrytė, pamačiusi nufilmuotą Džerį, ištarė „au au“. Sutarsim visi. Ant lovos naujasis šeimos narys neįsitaisys, bet „Dormeo“ čiužinį jam parūpinsime. Kodėl mums viso to reikia? Tiesiog gera daryti gerus darbus“, – dieną prieš kelionę į namus tikino Eimantas.
