Įprastomis sąlygomis vilkai, šunys ir kojotai nesiporuoja. Tačiau nauja gyvūnų rūšis, pavadinta kojotvilkiais (angl. – coywolf), jau pripažįstama mokslininkų – jie pernelyg aiškiai išsiskiria iš grynųjų vilko, kojoto ir šuns rūšių. Naujos rūšies požymiai pastebimi ne tik analizuojant šių gyvių DNR, bet ir matomi plika akimi.
25 kg sveriantys suaugę kojotvilkiai yra beveik dvigubai stambesni už kojotus. Jie greičiau bėgioja, turi stambesnius nasrus ir galingesnius raumenis. Paveldėtos savybės sudaro sąlygas kojotvilkiams sėkmingai medžioti tiek miškuose, tiek atvirose teritorijose.
Kojotvilkių gauja gali sumedžioti net ir briedį, o pavieniai individai – elnią. Tačiau šie gyvūnai nesunkiai prisitaiko ir prie urbanistinės aplinkos – jie nekonfliktuoja su žmogumi, o pramisti sugeba ir medžiodami smulkius laukinius žvėrelius (pvz., voveres) ar ėsdami maisto atliekas iš buitinių šiukšlių konteinerių.
Įprastai rūšių kryžminimosi rezultatas būna gana silpni palikuonys. Kojotvilkių stiprybė aiškinama tuo, kad ši rūšis atsirado natūraliai, susidarius palankioms aplinkos sąlygoms. Manoma, kad pirmieji kojotvilkiai Šiaurės Amerikoje gimė dar XIX a. pabaigoje, pietinėje Ontarijo valstijos (Kanada) dalyje. Medkirčiai ir medžiotojai taip išretino vilkų ir kojotų populiacijas, jog šiems teko poruotis su genetiškai artimiausiais gyvūnais.
Atrodytų, gamtos „iš nevilties“ atlikto eksperimento rezultatai – neįtikėtinai sėkmingi. Šiuo metu JAV teritorijoje, įskaitant daugelį didmiesčių, gyvena milijonai kojotvilkių. Maža to, ši rūšis jau išsišakojusi į keletą porūšių – priklausomai nuo to, kurio gyvūno genai dominuoja genome.
Stoni-Bruko universiteto (Niujorkas, JAV) tyrėjai ištyrė 437 individų DNR ir jų sudėtyje pastebėjo vidutiniškai 25 proc. vilkų genų ir 10 proc. šunų genų. Beje, šis tobulesnis plėšrūnas noriai poruojasi ir su „grynųjų rūšių“ atstovais, todėl ateityje gali išryškėti nauji porūšiai.
