Pirmą kartą Lietuvoje bus pristatyta „šuniškos dvasios“ – „Ocicat“ veislės katė. Apie šią dėmėtą katę sakoma, kad tai šuns dvasia, įkalinta katės kūne. Ji lengvai pasiduoda dresūrai: išmoksta atnešti daiktus, eiti pririšta pavadėliu, ateiti kviečiama, pagal komandas sėdėti, gulėti, miaukti.
Laikomos aristokratėmis
Dar vienas šių metų parodos pasididžiavimas – „Chartreux“ veislės katė. Lietuvoje dar mažai žinomos rūšies katės laikomos tikromis aristokratėmis – jų charakteris ypatingai ramus, gyvūnai labai meilūs, retai kniaukia, gerai jaučiasi būdami vieni. Pasaulyje šios veislės katės dar žinomos ir dėl savo gebėjimo šypsotis. Lietuvoje jos dar nėra itin populiarios, retai dalyvauja parodose, tačiau Kaune vykstančios parodos lankytojai galės išvysti net du šios rūšies gyvūnus.
Parodos rengėjams pavyko pasikviesti ir „American curl“ veislės kates auginančius šeimininkus. Apie šias kates sakoma, jog jos turi Piterio Peno kompleksą, t.y. visą gyvenimą išlieka vaikais. Vadinamųjų „kurlų“ gyvenimas – nuolatinis žaidimas, todėl jas sulaikyti ir namuose, ir viešumoje sunku.
Vilioja kilmės istorija
Parodoje bus galima pamatyti ir Šventąją Birmos katę („Birman“). Pasak Lietuvos felinologų draugijos „Bubastė“ prezidentės Jurgitos Gustaitienės, klausimų apie jas išgirstama kiekvienoje parodoje. Kačių specialistė įsitikinusi, kad žmones domina šių gyvūnų kilmės istorija, virtusi legenda. Pasakojama, kad prieš Budos gimimą, Birmos žmonės kalnuose pastatė šventyklą Tsun Kyan-Kse deivei. Ji turėjo mėlynas lyg safyrai akis ir lydėjo sielas į pomirtines keliones. Savo šventyklos dvasininkus ji palaimindavo ir šie atgimdavo auksaakės „Birman“ katės kūne. Kartą auksinę deivės statulą bandė pavogti plėšikai. Užpulti vienuoliai spėjo užsirakinti rūsiuose, tačiau vyriausias žynys nuo gilaus sukrėtimo numirė prie statulos kojų. Išsigandę vienuoliai norėjo pasiduoti, bet staiga išgirdo mylimiausio mirusio žiniuonio katino klyksmą. Jis užšoko ant mirusio senolio krūtinės, atsisuko į deivės statulą ir netikėtai jo kailis nusidažė auksiniais tonais, o akys suspindo safyro mėliu. Tik letenos, lietusios žynio kūną, liko sniego baltumo. Vienuoliai suprato, kad numirusio šventuolio siela įsikūnijo į gyvūną ir kviečia juos visus apginti savąją deivę. Įkvėpti stebuklo, jie drąsai išvijo įsibrovėlius. Septintą dieną katinas mirė. Tačiau nuo to laiko visi vienuolyne gyvenantys katinai buvo auksinio atspalvio kailio, žydrų akių ir su baltomis pėdutėmis.
Visų kačių mylėtojų parodos rengėjai laukia balandžio 4-5 dienomis Lengvosios atletikos manieže, Aušros gatvė 42.
