Baltųjų raganosių šiaurinio porūšio patinas Sudanas buvo užmigdytas prieš kelias dienas. 45-erių metų gyvūnas ilgai sirgo. Dabar šio porūšio, kuriam priklausantys raganosiai savo dydžiu tarp žinduolių nusileidžia tik drambliams, liko vos dvi patelės.
Kaip sako Pasaulinio laukinės gamtos fondo atstovė Colin Butfield, ši situacija unikali savo sudėtingumu. Tas pats jau greitu metu gali nutikti ir dar bent dviem gyvūnų rūšims: Kalifornijos jūrų kiaulėms ir javiniam raganosiui.
Tačiau išnykimo grėsmė kilusi ir daugeliui kitų gyvūnų. Tai sumatrinis raganosis, juodasis raganosis, amūrinis leopardas, Afrikos miškų dramblys, Borneo orangutanas. Kai kurių iš šių gyvūnų belikę mažiau nei 100.
Pagal Raudonąją knygą, kurią sudaro Pasaulinė gamtos organizacija, šiuo metu kritinėje situacijoje ties išnykimo riba yra atsidūrusios 5583 rūšys. Apie 26 iš jų į sąrašą pateko 2017 metais, iki tol pavojus joms buvo mažesnis.
Kalifornijos jūrų kiaulė – būtent tarp pastarųjų. 2016-ųjų lapkritį šios rūšies gyvūnų suskaičiuota vos 30, todėl mokslininkai baiminasi, kad tokiu tempu nykdami reti tamsiaakiai banginių šeimos atstovai išmirs per artimiausius 10 metų.
Vakitomis dar vadinami gyvūnai yra patys smulkiausi iš jūrų kiaulių – jų ilgis siekia ne daugiau kaip 1,5 m, o svoris – iki 50 kg. Jos gyvena sekliose lagūnose po vieną arba mažomis grupelėmis, maitinasi žuvimi, plaukioja lėtai ir vengia žmonių, todėl gamtoje jas stebėti pasiseka retam.
Nustatyti tikslų skaičių, kiek yra likę vienos ar kitos rūšies gyvūnų, nėra lengva. Mokslininkai tam pasitelkia įvairius metodus – GPS siųstuvus, slaptas kameras, tiria gyvūnų žudymus, seka pėdsakais žemėje ir medžiuose, tyrinėja jų išmatas.
Bet vien to nepakanka. Mokslininkai lygiagrečiai stebi, kiek maisto yra gyvūnų gyvenamojoje teritorijoje ir kokiam kiekiui gyvūnų jo turėtų užtekti. Tiesa, pripažįstama, kad ir tai ne visada padeda nustatyti kurios nors rūšies atstovų tikslų skaičių.
Kasmet pasaulyje atrandama ir vis naujų rūšių. Bet tai nereiškia, kad Žemėje padaugėja gyvūnų. „Mes prarandame rūšis neįsivaizduojamu greičiu. Tai tik parodo, kaip sudėtinga tiksliai nustatyti, kiek rūšių gresia išnykimas, didelės ar mažos šių rūšių populiacijos, kuriems gyvūnams kyla didžiausia grėsmė. Anot specialistų, kai kurios rūšys gali išnykti anksčiau, nei mes sužinosime apie jų egzistavimą“, – rašo BBC.
Štai, tarkim, mėlynosios papūgos aros laukinėje gamtoje jau laikomos išnykusios. Bet 2016 metais Brazilijoje rastas vienas šios rūšies patinas.
Vis dėlto norint įvertinti, ar konkrečiai rūšiai kyla išnykimas, vien skaičiaus negana. Mokslininkai turi visą sąrašą dalykų, kurie vertinami, kai bandoma išsiaiškinti apie grėsmę. Tarkim, ar gyvūnai gyvena vienoje teritorijoje, ar paplitę plačiau. Jeigu vienoje – didėja rizika, kad vienas nepalankus faktorius gali išnaikinti visą rūšį.
Kitas dalykas – reprodukcinio ciklo trukmė, kaip greitai populiacija gali atsistatyti, ar yra pakankamai porų, galinčių daugintis. Mokslininkai vertina ir tam tikros rūšies gyvūnams kylančius pavojus, ar jie genetiškai skirtingi.
Dėl to rūšys, kurių populiaciją sudaro 500 atstovų, gali būti laikomos saugesnės, vertinant riziką joms išnykti, nei tos, kurių likę vos 300 gyvūnų, nebent pirmieji gyvena vienoje teritorijoje ir turi ilgą reprodukcinį ciklą, todėl negali greitai daugintis.
Štai, tarkim, palyginkime tropikų ir vidutinių platumų miškų fauną. Tropikų miškuose gyvūnų rūšių, kurių niekur kitur nerasi, yra kur kas daugiau, tačiau jeigu kas nors nutiktų su vienintele upe, vienu metu gali išnykti visi kažkurios rūšies atstovai, nesvarbu, kiek jų yra. O tai turės įtakos ir kitoms rūšims, nes sutriks visos ekosistemos veikimas.
