Anot L. Budrio, visame pasaulyje invazinės rūšys padaro daug žalos gamtai, patiriami didžiuliai ekonominiai nuostoliai, todėl savo valdose žmonės invazinius augalus žmonės ne tik gali, bet ir privalo naikinti. „Specialių leidimų nereikia, tik reikia pasikonsultuoti su specialistais“, – LRT radijo laidoje „60 minučių“ sakė ministerijos atstovas.
– Pone Budry, praėjusią savaitę Vilniuje, Vilnelės pakrantėje, naikinote uosialapį klevą. Koks tai augalas ir kodėl jį naikinote?
– Uosialapis klevas praėjusio amžiaus viduryje buvo atvežtas iš Šiaurės Amerikos. Tai buvo padaryta ne šiaip sau – tikėtasi ekonominės naudos, nes jis labai greitai auga, yra nelepus, mėgsta bet kokį dirvožemį, ypač drėgnesnes vietas, prie vandens telkinių. Jis buvo „paleistas“ į mūsų natūralią aplinką, o rezultatai tokie, kad dabar pats žmogus turi naikinti šią agresyvią rūšį.
– Jis užgožia kitas rūšis?
– Taip. Ten, kur yra jų sąžalynai, iš esmės negali augti jokia kita augalų rūšis, alinamas dirvožemis. Taip pat žydėjimo metu jis kenksmingas žmonėms, nes žiedadulkės turi daug alergenų. Be kita ko, jis neduoda jokios ekonominės naudos, nes tai nei mediena, nei malkos.
– LRT radijo klausytojas teiraujasi, ar galima patiems naikinti uosialapius klevus?
– Be abejo, yra sudarytas invazinių rūšių sąrašas, o ši rūšis į jį patenka. Taigi naikinti invazines rūšis (pvz., ir Sosnovskio barščius) savo žemėje yra žemės savininko pareiga. Norint išnaikinti uosialapius klevus, jų iškirsti ar nupjauti nepakaks. Pavilnių regioniniame parke darėme herbicido raundapo injekcijas į pačią medieną vegetacijos metu, gegužę ir birželį, kai būna aktyviausia vegetacija. Taip sunaikinamos šaknys ir jos negali duoti atžalų. Paskui, jei atžalų dar kiek būna, reikia apdoroti cheminiu būdu.
– Taigi – ilgas procesas?
– Uosialapis klevas – išskirtinis augalas, nes dauginasi vegetatyviniu būdu ir sėklomis. Žmonėms kyla klausimų, kodėl jis auga prie vandens telkinių. Taip yra, nes sėklos keliauja kartu su vandeniu, todėl didžiausi sąžalynai ir būna gražiausiose vietose.
– LRT radijo klausytojas norėtų sužinoti apie amerikinę – žuvį, panašią į upėtakį.
– Niekada neskubėkite su naujomis rūšimis, nes kiekvienas vandens telkinys gali būti pritaikytas gyventi ir veistis tik atskiroms žuvų rūšims. Jei vandens telkinys natūralus, bet kokie veisimo darbai galimi tik suderinus su aplinkosaugos struktūromis. Ne tik dėl to, kad gali reikėti specialaus leidimo, bet ir dėl to, kad nepakenktumėte natūraliai ekosistemai. Pavyzdys – nuodėgulinis grundalas. Žvejai mėgėjai jį atsivežė galvodami, kad tai nelepi žuvis (panašiai, kaip karosas), kurią bus galima naudoti ir kaip masalą gaudant plėšrūnus.
– O dabar tų grundalų pilnas pamarys?
– Ten truputį kita rūšis. Nuodėgulinis grundalas gyvena gėluose vandenys ir minta kitų žuvų ikrais bei lervutėmis, todėl ten, kur jis gyvena, beveik nebelieka kitų žuvų. Taigi tokie eksperimentai gamtoje tikrai nereikalingi. Eksperimentuoti gali tik mokslo institucijos ir tik uždarose sistemose, o ne gamtoje.
– Apskritai ar daugėja invazinių augalų ir gyvūnų?
– Europos Sąjungos mastu biologinės įvairovės srityje invazinės rūšys jau yra prioritetinis reikalas. Visame pasaulyje invazinės rūšys gamtai ir aplinkai padaro daug žalos, patiriami didžiuliai ekonominiai nuostoliai.
Visame pasaulyje invazinės rūšys gamtai ir aplinkai padaro daug žalos, patiriami didžiuliai ekonominiai nuostoliai
Tarkim, dėl uosialapių klevų, Sosnovskio barščių prarandama daug žemių, netenkama pajamų. Praėjusį pusmetį, mums pirmininkaujant ES Tarybai, pas mus vyko Gamtos apsaugos departamento direktorių susitikimas. Buvo nutarta, kad šiais arba kitais metais ES mastu bus priimtas reglamentas dėl invazinių rūšių populiacijos naikinimo.
– Problema didėja?
– Taip. Kiekvienai šaliai reikalingi agresyviausių invazinių rūšių populiacijos plitimo stabdymo planai. Mes kaip tik esame vieni pirmųjų, kurie tai išbandė. Dabar vyksta ES lėšomis finansuojamas projektas, kuriuo bandoma sustabdyti keturių gyvūnų rūšių ir trijų augalų rūšių plitimą.
– Kokių?
– Visi žino usūrinį šunį, kitaip – mangutą. Jis iš esmės visaėdis ir daugiausia žalos pridaro mūsų retiems paukščiams, perintiems ant žemės. Kitas gyvūnas – labai paplitusi kanadinė audinė. Pats pavadinimas pasako, iš kur ji yra. Apie nuodėgulinį grundalą jau kalbėjau. Ir ketvirtas yra vėžiagyvis – rainuotasis vėžys. Prieš keletą metų jų buvo tik vienoje kitoje vietoje, o dabar vos ne visoje Lietuvos teritorijoje. Jis irgi daro žalą visai aplinkai, ypač savo giminaičiams vėžiams.
– Naikina lietuviškus vėžius?
– Naikina lietuviškus plačiažnyplius ir siauražnyplius. Rainuotasis vėžys gali pernešti marą, kuriam pats yra atsparus. Žvejams mėgėjams, kurie šiuos vėžius gaudo bučiukais, paskui tų bučiukų patartina kitur nebenaudoti.
– O kokie kiti invaziniai augalai?
– Uosialapis klevas, gausialapis lubinas ir Sosnovskio barštis.
– Mūsų laidos klausytoja pastebi, kad yra daug dekoratyvinių uosialapių klevų formų, tad ar galima viską naikinti? Ar taip nenaikiname kitų rūšių?
– Be abejo, reikia skirti nelegalią piktybinę veiklą nuo tikslingos. Cheminiai preparatai, herbicidai suleidžiami tik uosialapiams klevams ir aplinkiniams augalams tai nė kiek nekenkia. O grožį kiekvienas supranta savaip. Pvz., barštis atkeliavo iš Kaukazo 6-ajame dešimtmetyje. Kai kam jis irgi labai patiko, nes yra didžiulis augalas. Be to, jis buvo atvežtas specialiai kaip pašarinė kultūra silosui gaminti. Chruščiovo laikais galvota, kad Lietuva turės labai gerą derlingą augalą ir pakels žemės ūkį.
– Niekas nežinojo, kad jis nuodingas?
– Čia ir esmė, kad jo savybės, priklausomai nuo to, kur jis auga, pasireiškia daugiau arba mažiau. Kaukazo šalyse jis užauga kur kas mažesnis, ten kitokios sąlygos, kalvotos vietovės, todėl barštis ten nėra toks baisus, koks baisus tapo čia. „Augalų mylėtojai“ turbūt iš nežinojimo jį vežėsi iš visur, kur tik gaudavo, augindavo darželiuose kaip gražų dekoratyvinį augalą ir padarė meškos paslaugą. Dar turiu pasakyti, kad uosialapis klevas naikinamas ten, kur jį reikia naikinti.
– Pone Budry, ar gali žmonės patys imti ir naikinti tuos invazinius augalus? Nereikia specialių leidimų?
– Specialių leidimų nereikia, tik reikia pirmiausia pasikonsultuoti su specialistais.
– Galima paskambinti į Aplinkos ministeriją?
– Galima, mes turime visus aprašus, kaip reikia elgtis su viena ar kita rūšimi.
