Apuokai į laisvę paleisti vadinamu „minkštuoju“ būdu. Anksčiau šie paukščiai būdavo atvežami į jiems tinkamą mišką, atidaroma dėžė ir jie išlėkdavo.
Dabar apuokai porą mėnesių pragyveno didžiuliame voljere, įrengtame šalia pelkingų vietų. Per tą laiką jie turėjo priprasti prie aplinkos, adaptuotis ir lengviau įsilieti į nenutrūkstamą gamtos tėkmę.
Didysis apuokas yra įrašytas į Raudonąją knygą. Lietuvos teritorijoje natūraliai gamtoje jų peri apie dešimt porų.
Kurį laiką šiuos paukščius globojo ES fondų remiami projektai, tačiau jie baigėsi.
Jau minėtus apuokus užaugino Lietuvos zoologijos sodas, o prie gamtos sąlygų pripratino gamtininkas ir A.Stulginskio universiteto doktorantas 48-erių Petras Adeikis. Pavasarį vyras į laisvę leis savo užaugintus apuokus
Vienas voljero šonas jau atidarytas, tačiau paukščiai neskuba į laisvę iš savo įprastos vietos. Vienas galiausiai išdrįsta. Danguje pasirodo keletas kranklių.
Vienas kranklys apuoko neįveiks, bet keletas gali ir užmušti. Kam nors teks pabudėti prie voljero iki prietemos.
„Negerai. Reikėjo palaukti nakties. Tuomet krankliai nemedžioja, o apuokai puikiai orientuojasi.
Vienas kranklys apuoko neįveiks, bet keletas gali ir užmušti. Kažkam teks pabudėti prie voljero iki prietemos. Krankliai nepuls, jei matys žmogų“, – paaiškina P.Adeikis.
Tačiau ne krankliai yra didžiausi apuokų priešai. Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl Lietuvoje yra tiek mažai didžiųjų apuokų – nepamatuotai didelė šernų populiacija.
Šie gyvūnai kenkia ne tik apuokams, bet ir kitiems ant žemės perintiems paukščiams – tetervinams, kurtiniams. Šernai išknisa jų lizdus ir sužiaumoja kiaušinius.
Nemažai apuokų žūsta ant kelių. P.Adeikis papasakoja ištisą mitybos grandinę: „Yra metas, kai mašinos ant kelių sutraiško daug varlių. Kaip tik tuo metu jomis puola maitintis jauni lapiukai. Automobiliai nutrenkia juos.
Apuokai nėra maitėdžiai, tačiau lapė – vienas jo medžiojamų gyvūnų. Jie net mažą stirnaitę gali sumedžioti. Apuokas nutupia ant kelio lengvo grobio. Pastebi atvažiuojantį automobilį, tačiau apuokai kyla lėtai. Nespėja – bum!”
Kormoranai galėtų tapti apuokų maistu
Gamtininko nuomone, Kurtuvėnų regioniniame parke apuokams yra puiki vieta veistis dėl daugelio priežasčių. Kalnas, pakalnė, pelkėtos vietos. Čia gausu jų medžiojamų gyvūnų.
Kurtuvėnų parke gyvena ir keleto tūkstančių kormoranų kolonija: „Tai perteklinė populiacija, o apuokų – trūksta. Kormoranas yra puikus apuoko grobis. Jis miega ant medžio naktį, o didysis apuokas jį gali lengvai sumedžioti. Jei apuokų būtų pakankamai, kormoranų populiacija nebūtų tokia didelė problema mūsų gamtai.”
Noriu pabrėžti, jog medžiotojas yra ne tik tas, kuris mažina, bet ir didina populiaciją.
P.Adeikis pabrėžė, kad Norvegijoje didieji apuokai yra problema – jie naikina retą žąsų rūšį. Žąsis yra puikus apuoko grobis.
Gali atrodyti paradoksalu, tačiau šis gamtininkas yra ir medžiotojas.
Jis nuolat pabrėžia, kad medžioklė nėra pramoga. Greičiau – pareiga sureguliuoti tam tikras gyvūnų rūšis, kad kitos nenukentėtų.
„Savo veikla tarsi noriu pabrėžti, jog medžiotojas yra ne tik tas, kuris mažina, bet ir tas, kuris didina populiaciją. Net jei nebūtų jokių projektų, aš apuokus auginčiau. Man patinka.“
Šiais žodžiais galima įsitikinti iškart. P.Adeikio sodyboje pilna didžiulių aptvarų. Viename bėgioja šešios lūšys. Pasakojama, kad Lietuvoje 1973 metais paskutinį kartą pastebėta lūšis. Vėliau ji ketvirtį amžiaus mūsų kraštuose nesirodė.
Šių plėšrūnų populiacija Lietuvoje pastaraisiais metais šiek tiek atsigauna – atkeliauja iš Latvijos. Taip pat gamtininko kieme gyvena keletas danielių, žirgas, šuo.
Vyrą kadaise sužavėjo Skandinavijoje matytas zoologijos sodas. Ten buvo ne zebrai ir liūtai, o vietiniai gyvūnai. „Mes savo šernų gerai nepažįstame. Esame „holivudiniai gamtininkai“, kurie stirną įsivaizduojame kaip Bembį.
Norėjau sukurti tokį zoologijos sodą, tačiau šiek tiek išsigandau, jog nebeturėsiu šiame miške ramybės. Pasilikau prie savo mokslinio polinkio į taikomąją ekologiją.“
