2015 gruodžio 13 d. rytas. Du danieliai, susipainioję ragais į vieną tinklą, matyt vaikščiojo kartu kol jų kelyje pasipainiojo šis medelis. Žvėrys apsisukę, persipynę.
Toje sunkioje kovoje, matyt, vienam ir buvo perlaužtas kaklas. Jis gulėjo negyvas. Bet antrasis, pamatęs mane, vėl pašoko kovoti dėl savo gyvybės. Stebėdamas jį, daugmaž supratau, kaip čia viskas buvo.
Turėjau peilį, bet storas, įmirkęs ir sunkus tinklas pjovėsi sunkiai. Dabar, analizuodamas savo veiksmus, suprantu, ką padariau ne taip...
Matyt danielius pajuto tą akimirksnį, kai įsitempęs jį laikantis tinklas kiek atsipalaidavo ir staigiai atšoko, nusinešdamas ant savo ragų dar didelį gabalą jam pražūtingo „papuošalo“.
Prieš keletą savaičių irgi mačiau danielių aplaužytais ragais, su tinklu.
Prieš keletą savaičių irgi mačiau danielių aplaužytais ragais, su tinklu. Pagalvojau, gal čia jis ir rado savo pražūtį. Bet tai buvo kitas.
Kaltės jausmas neapleido visą dieną. Mirties kvapas, pats tikrasis mirties kvapas be pagražinimų kalbant, persekiojo. Galvojau, štai pamačiau kritusį žvėrį. Ar galėčiau pats jį nušauti? Nušauti nesunku, o po to? Visą dieną ir dar, ir dar vaikščiočiau laimingas, patenkintas savimi?
Žmonės skirtingi. Man regis, yra net keli žmogaus porūšiai. Tik taip galiu suprasti,bet nepateisinti gyvybę atimančius.
