Rugpjūčio 15 d. internetinėje erdvėje pasirodė kaunietės Evitos pagalbos šauksmas: „SOS, Žemuosiuose Šančiuose pabėgo balandžio dydžio pilka Žako papūga su raudona uodega ir žiedu ant kairės kojos.“ Moteris kone parą ieškojo nenuoramos augintinės, kol galiausiai rugpjūčio 16 d. 21.25 val. Kauno Drobės g. ir Virvių g. sankryžoje, medyje, ją atrado dešimtmetis berniukas.
Kojos pačios nešė į tą pusę – norėjosi dar kartą patikrinti visus medžius. Nors protas prieštaravo, kad Žakė galėjo net kilometrą nutolti nuo namų, juk ji visiškai neskraidė.
Rasti paukštį buvo viena, tačiau jį prisivilioti ant rankų – jau sunkesnė užduotis. Evita džiaugiasi, jog nuo emocijų nuvargusi ir išalkusi Žakulė nusprendė pasitikėti jos link kopėčiomis besiropščiančiais ugniagesiais gelbėtojais.
„Noriu dar kartą padėkoti visiems, prisidėjusiems prie Žakulės paieškos ir grįžimo namo. Pirmiausia dėkoju kaimynams, kurie padėjo ieškoti ir neprarasti vilties, kad ji atsiras. Dėkoju už pastabumą ir Šančių parduotuvėlės pardavėjai, kuri, nors ir abejodama, bet pranešė, kad keistas paukštis šokinėja medžiuose prieš pat parduotuvę – gaila, kad tą dieną mes jos nepastebėjome ir neišgirdome.
Dėkinga esu ir dešimtmečiui Dovydui Venskui, kuris, važinėdamas dviračiu, taip pat atkreipė dėmesį į iš medžių sklindančius keistus garsus. Dėkoju likimui, kad tą vakarą jį sutikau. Kojos pačios nešė į tą pusę – norėjosi dar kartą patikrinti visus medžius. Nors protas prieštaravo, kad Žakė galėjo net kilometrą nutolti nuo namų, juk ji visiškai neskraidė.
O ypač dėkoju gaisrininkų 1-ajai komandai – Deimantui Padimanskui ir Justui Merkininkui – už kantrybę ir pagalbą pasiekiant ją aukštose šakose, nes bandymas kviesti su maistu žemyn paukščio neįtikino, juk skraidymo įgūdžių ji neturi. Žakė tik trypčiojo vietoje ir čirškavo laiminga, kad radau ją ir kad girdi savų balsus“, – padėkos žodžius liejo susijaudinusi pabėgusios papūgos šeimininkė.
Pasak jos, ugniagesių gelbėtojų tiesiogiai išsikviesti tokiai operacijai nepavyko – teko skambinti gyvūnų tarnybai, kurios darbuotojai ir kreipėsi pagalbos. Į prašymą buvo sureaguota.
„Vyrai dirbo labai profesionaliai ir apgalvotai, stengėsi netriukšmauti, kad paukščio neišgąsdintų. Jei ne jų kopėčios su bokšteliu, neįsivaizduoju, kaip ir kiek laiko būtų trukęs Žakės susigrąžinimas į namus.
Ji tupėjo maždaug 3 metrų aukštyje. Kol suradome tinkamą poziciją priartėti prie šakos, jau buvo sutemę. Manau, mums pasisekė, nes Žakulė buvo alkana ir pavargusi nuo emocijų, o ir tamsa vertė ją snūduriuoti. Kopėčias iš gaisrinės mašinos profesionaliai valdė Justas Merkinas, patyliukais vis sakiau, kiek reikia priartėti ir kokiu aukščiu turėtume prie jos būti, kad neišsigąstų ir neperskristų į kitą medį ar šaką – to labiausiai bijojau.
Norėjau, kad pavyktų iš pirmo karto, nes jaučiausi nepatogiai, prašydama gaišti brangų laiką dėl paukščio. Man ji labai daug reiškia, tai kaip šeimos narys, o kažkam tai tik paukštis. Suprantu“, – teigė Evita.
Operacijai pavykus, kaunietė teigia gavusi didžiulę pamoką nepasitikėti paukščiu visu 100 proc.: „Dažnai šiltomis dienomis išeidavome į lauką. Papūga sėdėdavo man ramiai ant peties, o šį kartą, pasibaidžiusi, pakilo ir nesuvaldė savo skrydžio. Gerai, kad gerai baigėsi.“
Kadangi Evitai labai norėjosi atsidėkoti gelbėtojams, ji pasikvietė papūgą pastebėjusį dešimtmetį Dovydą ir kartu su Žake nuvyko į ugniagesių būstinę Kaune, kur išgirdo daugybę istorijų iš gaisrininkų darbo praktikos: kaip jiems tenka ne tik gaisrus gesinti, bet ir gelbėtojų vaidmenį atlikti.
„Jie net surengė ekskursiją po gaisrinę. Buvo labai įdomu. Aš sužavėta. Linkiu vyrams sėkmės jų darbuose, apie kuriuos kartais dauguma net nepagalvoja“, – dėkingumu spinduliavo Evita.
