„Tai labai pavojingi gyvūnai, jie – visaėdžiai, sugeba įsiropšti į medį, maitinasi kiaušiniais, jaunikliais, paukščiais. Visas pasaulis kovoja su meškėnais, ypač jie nepageidaujami saugomose teritorijose“, – teigė Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė Aušra Feser.
Pamatė ir kormoranų perimvietėje
Pirmieji meškėnai Kuršių nerijoje buvo pastebėti 2013-aisiais. Tada meškėnai užfiksuoti Juodkrantėje ir Nidoje. Abu buvo sučiupti. Po metų dar du meškėnai pastebėti Juodkrantėje. Suaugęs meškėnas užfiksuotas Gintaro įlankoje, kitas prie „Ąžuolyno“ molo. Vieną pavyko sumedžioti.
Kiek vėliau, tais pačiais metais, meškėnas buvo pastebėtas Smiltynėje, kavinės „Pakrantė“ teritorijoje, o dar vėliau šalia viešbučio „Palva“ ant konteinerio. Gali būti, kad tai buvo tas pats gyvūnas.
Šiais metais meškėnas vėl pastebėtas – pavasarį jis sutiktas kormoranų kolonijoje. Dar kelis kartus gauta duomenų apie meškėną Gintaro įlankoje, ant kelio.
Parko direkcijos darbuotojai kreipėsi į visus, mačiusius meškėnus, ir prašo padėti juos rasti. Užfiksavę šiuos gyvius poilsiautojai ir vietiniai gyventojai jau nusiuntė ne vieną nuotrauką. Deja, paaiškėjo, kad neretai meškėnai buvo painiojami su usūriniais šunimis, kurių taip pat yra Kuršių nerijoje.
Maišo su usūriniais šunimis
„Šie gyvūnai iš pirmo žvilgsnio panašūs. Juos atskirti pirmiausiai galima pažiūrėjus į uodegas, meškėnų ji – raina, kitaip nei usūrinio šuns, kuri vienspalvė“, – aiškino Aušra Feser.
Meškėnai yra paplitę Centrinės ir Šiaurės Amerikos paupiuose, miškuose, netoli gyvenviečių. Europos Sąjungos institucijos yra įtraukusios meškėnus į invazinių rūšių sąrašus. Šią invazinę rūšį laikyti, veisti, auginti, dauginti, naudoti arba mainyti, vežti arba paleisti į aplinką griežtai draudžiama.
„Bėda ta, kad kaimyninėse šalyse meškėnus galima nusipirkti kaip naminius gyvūnus. Tačiau neretai šeimininkai jais atsikrato, paleisdami į laisvę“, – sakė parko vadovė.