Į 15min kreipėsi neveroniškė Ramunė, ėmusi pasakoti apie vietos gyventojus terorizuojantį gandrą: „Pirmą kartą miestelyje jis pastebėtas pernai pavasarį. Buvo leisgyvis, tad viena moteriškė jį ėmė maitinti, pakėlė ant kojų. Jau tuomet jis nesibaidė rankų, tad gali būti, jog ir anksčiau buvo žiemojęs pas žmones. Netrukus gandras virto tarsi naminiu augintiniu: ėmė pasitikti visus, begrįžtančius iš darbų, reikalaudavo maisto iš tų, kurie apsipirkdavo parduotuvėje. Vaikai jį batonu šėrė.
Netrukus gandras virto tarsi naminiu augintiniu: ėmė pasitikti visus, begrįžtančius iš darbų, reikalaudavo maisto iš tų, kurie apsipirkdavo parduotuvėje. Vaikai jį batonu šėrė.
Galiausiai jis įsidrąsino: pradėjo gainioti mažamečius, puldinėti mažus šuniukus, nuskabyti sode gėles. Asocialiems žmonėms net įkirsdavo snapu. Mūsų naujo namo siena, stogas, trinkelės – nuolat apdergtos jo išmatomis. Taip priskrenta saulei pakepinus, kad nenuvalysi. Atsibodo.“
Grįžta antri metai
Moteris ėmė ieškoti būdų, kaip gandrą nuvaikyti tolėliau nuo savo namų. Tačiau susisiekus su aplinkosaugininkais paaiškėjo, jog jo vaikymo įrankių – maža: svarbiausia nemaitinti, o kad netupėtų ant namų stogų, galima ir kokią petardą šalia numesti.
„Pasak aplinkosaugininkų, su naminiais tapusiais gandrais jie susiduria dažnai. Būna, jog šie paukščiai net mašinų langus išdaužo. Pamato stikle savo atspindį, pagalvoja, kad kitas gandras, ir kerta. Jam gyvenvietėje tikrai ne vieta“, – tikino moteris.
Vis dėlto praėjusį rugpjūtį gandras kažkur išskrido. Tačiau vėl pasirodė šių metų pavasarį. Lyg atsiminęs namus, grįžo lygiai į tą pačią vietą, tik jau sužieduotas.
Kai trečiadieniais Neveronis aplanko autobusiukas, iš kurio pardavinėjama mėsa, paukštis įsikuria ant jo stogo ir reikalauja duoti jam mėsos. Šiemet jo mėgstama teritorija miestelyje išsiplėtė – aplanko vis daugiau stogų.
Gandro užtarėjų – ne vienas
15min nuvykus į vietą, gandras tupėjo ant vieno iš Neveronių daugiabučių stogo. Pakalbinti vietoje žaidę vaikai tikino, jog jo kiek prisibijo, nes nesileidžia glostomas – „kanda“.
„Nestipriai. Man tik į marškinėlius. Nuolat sekioja, kai einam iš parduotuvės. Tuomet pradedu bėgti, o jis – vejasi. Gerai, kad į laiptinę neįskrenda“, – vienas per kitą įspūdžiais dalijosi mažieji.
Vis dėlto jie nenorėtų, jog paukštis paliktų jų kiemus.
„Galėtų jis atskristi į mano balkoną ir ten visuomet gyventi“, – svajone pasidalijo vienas berniukas.
Galėtų jis atskristi į mano balkoną ir ten visuomet gyventi, – svajone pasidalijo vienas berniukas.
Gandro mylėtojų Neveronyse – ne vienas ir ne du. Jie kraipė galvas, negalėdami patikėti, jog kažkam šis gyvis užkliuvo. Daugeliui jis tapo jau miestelio simboliu.
„Tai geriausias būdas vaikams pažinti paukščius. Jie mato, kaip gandrus įmanoma prisijaukinti. Vadiname jį Kieša. Pakalenu ir tuoj prisistato. Visi fotografuojamės su juo. Kartą pastačiau kibirą su vandeniu. Kadangi buvo karšta, atėjo, įsilipo ir stovėjo tame kibire. Kieša ėda iš rankų. Yra tikras gurmanas – labiausiai mėgsta jautienos faršą.
Pučia kažkas iš musės dramblį. Jis daugeliui praskaidrina dieną, išspaudžia šypseną. Man tai smagu. Toks gražus, tvarkingas. Juk čia buvo anksčiau pelkynas, tad tai labiau gandrų, o ne mūsų namai“, – teigė viena Neveronių gyventoja.
Jai antrino ir kita, ėmusi pasakoti apie kai kurių vaikų žiaurumą: „Gali pulti nebent tuomet, kai jį puola. Juk gintis reikia. Pati ne kartą mačiau, kaip vaikai jį pagaliais daužo ar akmenimis užmėto. Praėjusį šeštadienį štai visą kruviną aptikome. Skambinome įvairioms institucijoms, bet jos – tik paveiksliukas. Kai reikia realiai padėti, nieko nesiima.“
Vienintelis ginklas – nešerti
Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Tomas Barkauskas patikino, jog prijaukinti gandrai nėra jau tokie dažni reiškiniai.
„Kaip jį nuvyti, jei daro žalos? Nešerti. Ir neleisti kitiems to daryti. Žmonės mėgsta pamaitinti laukinius gyvius, o jie greitai tampa tingiais, prisiriša. Jaučia, kur ir kada gaus maisto. Gandrai protauja ir parskridę gali grįžti į tą pačią vietą, kur gaudavo pigiai maisto. Vis dėlto mūsų gamtinės sąlygos leidžia jiems patiems lengvai pramisti, tad maitinimas iš rankų daro meškos paslaugą“, – patikino T.Barkauskas.
Anot jo, tiesiogiai baidyti gandrų, mėtant petardas, negalima. Negalima savavališkai perkėlinėti ir gandrų lizdų. Jei jie susukti ant elektros stulpų, tai gali padaryti tik ESO darbuotojai.
„Tačiau Neveronyse apsigyvenęs paukštis – dar jaunas. Lizdus gandrai suka tik tuomet, kai ruošiasi perėti“, – paaiškino aplinkosaugininkas.
Vis dėlto vietinės gyventojos prisiminė, jog kartą Kieša pavogė šiltnamio plėvelę ir bandė ją užtempti ant stulpo. Misija nepavyko. O ir draugė jau šalia neseniai atsirado. Tad Neveronių palikti šis miestelio užkariautojas tikrai nesiruošia.
