„Paradoksalu, tačiau būtent Aplinkos ministerija, kuri turėtų rūpintis gamtos vertybių ir biologinės įvairovės apsauga, paskelbė „karą“ didžiajam kormoranui (Phalacrocorax carbo) – kitaip nepavadinsi nesuprantamų ambicijų šių paukščių perinčią populiaciją sumažinti net tris kartus. Tyliai, ramiai, pati, paslaptingai sukūrus mistinę „komisiją“, į kurią nepakviesti rūšį ir jos aplinką tyrinėjantys mokslininkai ar ilgamečius stebėjimus vykdantys gamtininkai, Aplinkos ministerija priėmė nuosprendį rūšiai net nesigilindama į Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus, nesiklausdama nei mokslininkų, nei nevyriausybinių organizacijų, nei gamtininkų, jau daugelį metų tyrinėjančių šiuos paukščius bei vykdančių perinčios populiacijos monitoringą, nuomonės“, – rašo pranešimą spaudai išplatinę ornitologai.
Lietuvos ornitologų draugija (LOD) kreipiasi į visuomenę ir valdininkus nedelsiant sustabdyti tokių planų įgyvendinimą.
Anot ornitologų, egzistuoja keturi mitai apie didįjį kormoraną :
1. Mitas, kad tai svetimžemė, invazinė rūšis.
Tiek aplinkosaugos pareigūnai, tiek suinteresuotos pusės – žvejai, savivaldos institucijų atstovai, miškininkai, ar net kai kurie gamtininkai viešuose pasisakymuose teigia, jog didysis kormoranas yra svetimžemė Lietuvai paukščių rūšis, kurios įsikūrimas šalyje nepageidaujamas, nes ji naikina vietines ekosistemas. Deja, tai visuomenę klaidinanti informacija, kurios dėka bandoma šiuos paukščius paskelbti „niekadėjais atėjūnais“. Iš tikro, remiantis rašytiniais šaltiniais, didieji kormoranai ties Juodkrante perėjo jau 18 amžiaus pradžioje. Nors ir persekiojami žmogaus ir keisdami kolonijos vietas, jie išsilaikė iki 19 a. antros pusės, kuomet, atsižvelgdama į vietos girininkų rekomendacijas ir vietos žvejų skundus, Prūsijos valdžia leido išnaikinti koloniją ties Juodkrante. Toks pat likimas ištiko ir kitas kolonijas – 1885 m. panašią koloniją pamaryje, 19 a. 70-taisiais metais įsikūrusią Jūros miške ties Ragaine ir kitas. Taip 19 a. 1-oje pusėje Rytprūsiuose (Vyslos, Nemuno, Aistmarių, Kuršių marių) įsikūrusios kolonijos, kuriose perėjo iki 7000 porų, buvo visiškai išnaikintos. Tokius tuometinius žmogaus sprendimus galima paaiškinti elementarių gamtinių žinių stoka – tais laikais net ekologija, kaip mokslas, dar nebuvo susiformavęs. Tačiau kai analogiški sprendimai priimami 21 a., belieka tik apgailestauti, jog vis dar neišmokstame mąstyti „ekologiškai”. Tad didieji kormoranai, ir anksčiau perėję Juodkrantėje, į buvusią koloniją po išnaikinimo grižo praėjus lygiai 100 metų – 1989 m.
2. Mitas, kad rūšis nuolat gausėja ir plinta.
Tiek suinteresuoti asmenys, tiek, deja, ir Aplinkosaugos institucijos deklaruoja, kad tai sparčiai gausėjanti bei plintanti rūšis, kas yra visiška netiesa. Realiai, rūšies plitimas pasibaigė maždaug prieš dešimt metų, kuomet didžiojo kormorano kolonijų skaičius buvo didžiausias. Vėliau jos sunyko (ar buvo žmogaus sunaikintos) Stervo ežere, prie Krokų Lankos, prie Arnionių žuvininkystės tvenkinių, viena iš dviejų kolonijų Drūkšių ež. pakrantėje. Taigi, šiuo metu liko tik šešios žinomos kolonijos, vietoje buvusių dešimties. Kalbant apie gausą, visose dabartinėse kolonijose paukščių smarkiai sumažėjo, o dviejose likę vos po keliasdešimt porų, t.y. jos yra ant išnykimo ribos. Iki šiol taikytos gausos reguliavimo priemonės ir apimtys tikrai užtikrino perinčios populiacijos stabilizavimą, todėl visiškai nesuprantamas ir niekaip nepateisinamas Aplinkos ministerijos siekis smarkiai didinti perinčios populiacijos gausos mažinimą. Klaidingą įspūdį dėl didžiojo kormorano gausos sudaro daug kur šalyje sutinkami neperiantys paukščiai. Dažniausiai tai jauni individai, o žiedavimo duomenys rodo, jog vasaros antroje pusėje ežeruose ir tvenkiniuose masiškai pasirodo ne Lietuvoje, o Estijoje ir Skandinavijos šalyse perintys paukščiai. Taigi, Lietuvoje perinčių didžiųjų kormoranų naikinimas neturės visiškai jokio poveikio jų gausai šalies vandens telkiniuose vasaros mėnesiais.
3. Mitas, kad dėl kormoranų nyksta žuvų ištekliai.
Pirmiausiai, ilgamečiai, jau kelis dešimtmečius Ekologijos instituto mokslininkų vykdomi Kuršių marių žuvų išteklių monitoringo duomenys rodo, jog verslinių žuvų ištekliai šiame, šalies produktyviausiame vandens telkinyje, kurioje pakrantėse peri virš 80% šalies didžiojo kormorano populiacijos, nemažėja. Nors ir stebimi metiniai svyravimai, tačiau bendri rodikliai išlieka panašūs, o atskirų žuvų, pavyzdžiui, perpelių, atveju, per kormoranų įsikūrimo Kuršių marių pakrantėje laikotarpį, ne tik kad atsikūrė, bet ir žymiai išaugo. Taigi, apie kokį didžiulį neigiamą poveikį verslinių žuvų populiacijoms galime kalbėti? O jei ir būtų stebimas jų mažėjimas, kodėl visa kaltė suverčiama kormoranams, o ne vandenų taršos augimui, Klaipėdos uosto įtakai Kuršių marių ekosistemai ar nelegaliai žvejybai, kurios mastai yra pakankamai dideli, kad darytų reikšmingą poveikį marių žuvų populiacijoms? Mokslininkų vykdyti tyrimai parodė, kad didieji kormoranai, lesa ne verslinio dydžio ir rūšinės sudėties žuvis nei gaudo žvejai. Kormoranų raciono 73% sudaro tokios menkavertės žuvys kaip kuojos, ešeriai ir pūgžliai. Be to, kormoranų grobis dažniausiai siekia apie 12 cm, tai yra 20-30 g dydžio žuvelės. Be to, didieji kormoranai sulesa tikrai mažiau marių žuvies nei kitos paukščių rūšys – kragai, nardančios antys, dančiasnapiai, garniai ir kitos. Tai negi ir jas pradėsime naikinti, nors jos mariose maitinasi nuo žymiai ankstesnių laiku nei žmogus pradėjo verslinę žvejyba šiuose vandenyse, o žuvies būdavo žymiai daugiau.
4. Mitas, kad kormoranai stipriai naikina miškus.
Kormoranai buvo viešai paskelbti Lietuvos miškų naikintojais. Tačiau jei paimti visų kormoranų kolonijų plotą, kartu prijungiant ir masinio poilsio vietas, bei priimant peršamą prielaidą, kad šiose vietose miškas bus pilnai sunaikintas, toks plotas būtų ne didesnis nei dviejų bebrų šeimų patvenktas ir nudžiūvęs medynas. Arba kelios žmogaus plynai iškirstos miško biržės. Taigi, apie kokį reikšmingą miškų sunaikinimo poveikį kalbame? Suprantama, kad nerimą kelia sengirės ties Juodkrante nykimas. Tačiau tam ir buvo pradėta didžiojo kormorano populiacijos reguliavimo programa, kurios tikslas buvo sustabdyti kormoranų kolonijų plitimą, kas šiandien sėkmingai pasiekta. Tačiau kam reikalinga stipriai didinti rūšies naikinimo mastus? Galiausiai, kodėl reikia saugoti Nemuno priešakinės deltos rezervate esančios Briedžių arba Šv.Elenos salos juodalksnynus. Juk rezervatai tam ir reikalingi, kad juose vyktų natūralūs gamtiniai procesai, o dar visai neseniai ji buvo atvira, be medžių, nes kuršiai čia ruošdavosi šieną žiemai ir plukdydavo į Kuršių nerijos kaimelius. Taigi, gal kormoranai atkurs atvirą šios salos kraštovaizdį be brangiai kainuojančių gamtotvarkos darbų?
Galiausiai nudžiūvusių medžių vietoje kormoranų kolonijose suveši tankus pomiškis, kuriame vyrauja jau derlingą dirvožemį mėgstančios lapuočių medžių rūšys, taip pat ir ąžuolai.
