Pasak Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjo Arūno Grušo, siųstuvai ne tik padės sužinoti paleistų gyvūnų judėjimo trajektoriją, bet ir duos mokslinių duomenų, praplėsdami žinias apie jų biologiją, mitybos bei gyvenimo įpročius.
Ruoniukų siųstuvų signalai yra susieiti su mobiliojo tinklo stotimis Baltijos pakrantėse, todėl nutolus gyvūnams į atvirą jūrą, signalas nutrūksta ir yra fiksuojamas tik tada, kai vėl pagaunamas ryšys.
Paklydėlio signalas nutrūko iš karto, kai jis panėrė į jūrą Smiltynėje. Tačiau prieš keletą dienų atsinaujino jau Švedijos pakrantėje prie Gotlando salos, parodydamas visą gyvūno nuplauktą kelią. Per tą laiką nebuvo nė karto išlipęs į krantą. Paleistas Smiltynėje ruoniukas patraukė link Rusijos ir po kelių dienų atsirado jau prie Karaliaučiaus. Nuo Karaliaučiaus, vingiuodamas per Baltiją, per tris savaites jis nukeliavo iki Švedijos, nuplaukdamas daugiau nei 300 kilometrų. Kelionėje gyvūnas demonstravo gerus nardymo įgūdžius – dažnai pasiekdavo net 100 m gylį. Taip giliai ruoniai paprastai neria, ieškodami žuvies.
Paklydėlis į laisvę iškeliavo gerai pasiruošęs: per pusę reabilitacijos muziejuje metų priaugo svorio trigubai. Į muziejų iš Nemirsetos pateko sverdamas vos 14 kg, o paliko jį jau būdamas gerai įmitęs – 45 kg. Storas riebalų sluoksnis leido jam lengvai prisitaikyti Baltijoje prie vandens temperatūros kaitos. Kai jis buvo paleistas į jūrą, vandens temperatūra siekė net 15 laipsnių, plaukiant į Šiaurę, o ypač paneriant gilyn, ji krito iki 4 laipsnių šilumos.
„Kito ruoniuko – Plociaus signalą sekėme iki Ventspilio, – pasakoja Arūnas Grušas. – Jis giliai nardė, sekdamas žuvį ar ieškodamas jos, buvo išlipęs į krantą, tačiau dabar jo signalo nefiksuojame. Plocius, tikriausiai, yra toli jūroje ir jo signalas atsinaujins vėl, kai jie tik pasieks krantą.“
„Deja, liūdna žinia pasiekė muziejų dėl Žaibo – pirmojo ruoniuko, kuris buvo paleistas su siųstuvu į jūrą, – apgailestavo Arūnas Grušas, pats ne vieną dešimtį valandų, praleidęs rūpindamasis reabilituojamais ruonių jaunikliais. – Žaibas sėkmingai buvo stebėtas iki Liepojos. Irgi panerdavo giliai, kas rodo jo gerą fizinę būklę. Siųstuvus pritvirtinome stipriausiems mūsų globotiniams. Deja, prieš keletą dienų kolegos iš Latvijos pranešė, kad gyvūnas rastas ties Liepojos pakrantėje negyvas“.
Gamtininko teigimu, per pirmuosius gyvenimo metus neišgyvena iki trečdalio ruonių jauniklių. Jūroje veikia ne tik natūralios atrankos dėsniai, jūroje yra vykdoma ir žmogaus ūkinė veikla. Todėl neatmetama galimybė, kad ruoniukas galėjo žūtį patekęs į tinklus.
Iš viso šiemet į muziejų buvo atgabenta net 16 ruoniukų, penki, deja, neišgyveno. Iki šiol daugiausia ruoniukų buvo sulaukta pernai – keturiolikos.
Per 29 metus Lietuvos jūrų muziejuje išgelbėta arti šimto Baltijos pilkųjų ruoniukų. Didžioji dalis jų grįžo atgal į Baltiją. Tie gyvūnai, kurie dėl patirtų sužalojimų nebegalėjo grįžti, buvo padovanoti užsienio šalių zoologijos sodams.
Baltijos pilkaisiais ruoniais Jūrų muziejui padeda rūpinti Aplinkos ministerija. Kasmet ji gydymui ir priežiūrai skirdavo apie 7000 eurų, o nuo pernai padvigubino sumą. Aplinkos ministerijos dėka jau pradėtas statyti šalia Lietuvos jūrų muziejaus Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras, kuriame bus rūpinamasi ruoniais ir kitais Baltijos jūroje negandą patyrusiais gyvūnais. Aplinkos ministerija iš ES fondų priemonės „Vandens išteklių valdymas ir apsauga“ numatė 1,4 mln. eurų.
Baltijos pilkieji ruoniai (Halichoerus grypus macrorhychus) – reta, nykstanti rūšis, įrašyta į Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos Raudonąsias knygas. Šie ruoniai Baltijos jūroje gyvena jau 10 000 metų.
