Nepalikti keturkojų gatvėje vienų
Ne pelno siekiančios gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos „G.A.T.O.“ vadovė Brigita Kymantaitė atskleidžia, jog šiuo metu beglobių gyvūnų skaičius Lietuvoje yra per didelis, o situacija veikiančiose gyvūnų prieglaudose – prasta.
„Bėda yra ta, kad beglobių gyvūnų skaičius yra per didelis ir prieglaudos negali visų jų apgyvendinti, o tuo labiau geromis sąlygomis“, – pasakoja vadovė.
Jos teigimu, prieglaudos gyvūnams yra perpildytos. Jie ten gauna mažai vietos, kontakto su žmogumi. Be to, globotinius kankina pačių keliamas didelis triukšmas. Tačiau palikti keturkojų gatvėje ji taip pat nesiūlo.
„Keturkojų gatvėje negalima palikti vienų dėl jų pačių saugumo. Katės ir šunys nėra laukiniai gyvūnai ir žmogus turi būti jų prižiūrėtojas“, – sako ji.
Su tokiomis mintimis sutinka ir nuo 2013 m. gyvuojančios Vilniaus viešosios įstaigos „Beglobis“ steigėja Danutė Navickienė. Pradėjusi šią veiklą moteris tikėjosi, kad beglobių gyvūnų skaičius gatvėse sparčiai sumažės, vis dėlto taip neatsitiko.
„Lietuvoje beglobių gyvūnų šiai dienai yra tiesiog per daug, o atsakingų žmonių, surasiančių gerus namus mišrūnams – per mažai“, – atvirauja keturkojų sterilizavimą ir kastravimą kaip vieną iš išeičių siūlanti D.Navickienė.
Organizacija dirba savanoriškumo principu ir rūpinasi beglobių gyvūnų gerove. Pagal galimybes jie perima iš UAB „Grinda“ Vilniaus gyvūnų globos namų ten pakliuvusius keturkojus, juos gydo, globoja ir ieško naujų namų.
Rūpinamasi ir beglobių gyvūnų populiacijos mažinimu, įvairiais gyvūnų priežiūros klausimais šviečiama visuomenė, o duomenys apie netinkamą elgesį su gyvūnais perduodami teisėsaugai. 9 metus gyvuojanti Vilniaus viešoji įstaiga „Beglobis“ 2021 m. padovanojo 170 kačių ir 70 šunų.
Dalijasi savanoriavimo patirtimi
Savanorystė tokiose prieglaudose yra vienas iš būdų, kaip galima padėti gatvėje likimo valiai paliktiems gyvūnams. Mažeikiškė Irma Bukauskaitė „Mažeikių gyvūnų globos draugijoje“ savanoriauja jau 6-ą mėnesį ir stabdyti šios veiklos artimiausiu metu neketina. Ji prieglaudoje prižiūri kates.
Dauguma kačių yra laukinukės, tad bando slėptis, nesileidžia glostomos arba paprasčiausiai panikuoja, pamačiusios žmogų. Savanoriai bando jas prisijaukinti.
„Prieglaudoje aš dažniausiai tvarkausi su katėmis, nes jų pas mus daugiau nei šunų. Reikia valyti kačių kraiko dėžes, sutvarkyti narvus, pašerti ir pakeisti vandenį“ , – savo patirtimi prieglaudoje dalijasi mažeikiškė.
Mergina pabrėžia, jog smagiausias darbas jai yra socializuoti katinus: „Dauguma kačių yra laukinukės, tad dažniausiai bando pasislėpti, nesileidžia glostomos arba paprasčiausiai panikuoja, pamačiusios žmogų. Savanoriai bando jas prisijaukinti. Pradedant nuo tiesiog pasėdėjimo šalia ar bandymo šerti iš rankų. Aišku, tai užtrunka tikrai ne kelias dienas ar savaites, bet galiausiai išgirdus malonų murkimą – visas darbas atsiperka“, – pasakoja Irma.
Tuo tarpu Vilniaus universiteto studentė Urtė Pipynytė Vilniaus gyvūnų globos namuose „Tautmilė“ savanoriavo 4 metus ir visą tą laiką daugiausia rūpinosi šunimis.
„Savanorystės pradžia man buvo šunų vedžiojimas. Šunis vedžiojau gal pusę metų, vėliau pamažu pradėjo mus įleidinėti į vidų. Viduje šunys yra senesni ir juos prižiūri labiau patyrę savanoriai. Pas kates nelabai savanoriavau, nes esu alergiška“, – atvirauja Urtė.
Ją šios veiklos imtis paskatino klasės draugė, kuri irgi savanoriavo toje pačioje prieglaudoje. Ji žinojo, kad Urtė labai mėgsta šunis, bet pati jo tuo metu neturėjo. Labai greitai su savimi savanoriauti studentė pasiėmė ir jaunesnę sesę. Nors Urtei kartu su seserimi prieglauda buvo tarsi antri namai, baigti šią veiklą pastūmėjo pasikeitęs personalas ir tai, kad susirado darbą.
„Mes eidavome kas antrą dieną, neretai ir savaitgalius ten praleisdavome, o kai trūkdavo žmonių, sėdėdavome nuo ryto iki vakaro. Kiekvienoje organizacijoje yra vidinių problemų ir tos problemos pasivijo, pasikeitė personalas. Be to, buvau 12-oje klasėje, susiradau darbą, todėl nebeliko laiko“, – priežastys, kodėl nutraukė savanorystę „Tautmilės“ prieglaudoje, vardijo Urtė.
Mes eidavome kas antrą dieną, neretai ir savaitgalius ten praleisdavome, o kai trūkdavo žmonių, sėdėdavome nuo ryto iki vakaro.
Sunkus darbas atsiperka
Mažeikiškė Irma neslepia, kad savanorystė yra atsakingas darbas, tačiau, nepaisant sunkumų, abi merginos savanorišką veiklą gyvūnų globos namuose rekomenduoja.
„Savanoriauti gali atrodyti labai sudėtinga, bet tai daryti tikrai verta. Susirandi ne tik naujų draugų, bet ir išmoksti planuoti laiką, susipažįsti su gyvūnų elgesiu, iš arčiau pamatai veterinaro darbą. Bene didžiausias savanorystės prieglaudoje pliusas yra jausmas, kad esi reikalingas, ir džiaugsmas, kurį tau suteikia jau įglobintų gyvūnų nuotraukos, jei pasiseka, ir vaizdo įrašas“, – sako mažeikiškė.
Jai pritaria ir Urtė: „Savanoriauti gyvūnų prieglaudoje labai rekomenduoju, nes prisidėti gali, kiek tu pats nori, be to yra prieglaudos kalendorius, į kurį gali kada nori įsirašyti. Gali susiplanuoti veiklą mėnesiui ar pusei metų.“
Gavo ne tai, ko tikėjosi
Galutinis pagalbos beglobiams gyvūnams tikslas – surasti jiems naujus namus. Nors Urtė „Tautmilės“ prieglaudoje nebesavanoriauja, namuose ji globoja 7-erius metus ten augusį keturkojį. Per tuos ketverius savanoriavimo metus ji su rimtų sveikatos problemų turinčiu šunimi Uršuliu užmezgė artimą ryšį, kuris paskatino keturkojį pasiimti namo.
„4 metus mamai zyziau, kad mums reikia šuns, o paskutinius 2 metus įrodinėjau, kad mums reikia būtent šio šuns. Galiausiai prieglaudos vadovė paskambino su žinia, jog yra žmonės, kurie domisi tuo šunimi. Tada aš verkdama įtikinau mamą, kad jis turi būti mūsų.
Kadangi šuo yra labai brangus, man pavyko susitarti su vadove dėl laikinos globos sutarties. Vadinasi, teisiškai jis priklauso prieglaudai, bet gyvena mano namuose“ , – pasakoja studentė.
Nors su manimi jis yra tobulas šuo, žino ir atlieka visas komandas, tačiau ant mano tėvų jis iki šiol loja, urzgia ir neklauso.
Šuo vis dar teisiškai priklauso prieglaudai, nes ši sutiko kompensuoti dalį Uršulio vaistų. Jis turi autoimuninę ligą, priežiūra brangi. Dėl sveikatos problemų augintinis nepasižymi tobula išvaizda. Jo akys yra išvarvėjusios, o nosis, ausys ir uodega nuplikusios. Kartais tose vietose kaupiasi skysčiai, atsiveria žaizdos.
Neseniai suėjo metai, kai Urtė gali save vadinti Uršulio globotoja. Vis dėlto, keturkojis namuose visiškai neapsiprato: „Yra ir dabar tų problemų. Nors su manimi jis yra tobulas šuo, žino ir atlieka visas komandas, tačiau ant mano tėvų jis iki šiol loja, urzgia ir neklauso.“
Iš gyvūnų prieglaudos pasiimti katiną pasiryžo ir dvidešimtmetė Ramunė Knabikaitė. Ji ieškojo savo šuniui draugo, tačiau gavo ne tai, ko tikėjosi.
„Mes buvom išsirinkę juodą mažą katinuką, tačiau netikėtai prie mūsų pribėgo pilkas kačiukas. Atsitiko taip, jog jis pasirinko mus ir mes neturėjome kitos išeities, kaip tik pasirinkti jį“, – atvirauja mergina.
Ramunės teigimu, katinas vardu Teris namuose apsiprato greitai ir dabar su šuniu yra geriausi draugai.
