Ukmergės pakrašty, šalia Šventosios upės, gyvenanti ponia Regina džiaugiasi iš mirties kilpos išvadavusi aštuonerius metus auginamą šunį, kurį meiliai vadina Bartuku, tačiau piktinasi brakonierių savivale.
Su kilpų pinklėmis ji susidūrė, kai praeitą savaitę dienos metu ištrūkęs iš voljero keturkojis pažįstamais takais patraukė į pamiškę, o visai netrukus iš ten pasigirdo stiprus lojimas. Žmonėms draugiškas, bet loti medžioklės grobį aptikus išmokytas šuo amsėjo be atvangos. Nieko nelaukdama moteris pagriebė pavadėlį ir per pusnis patraukė pagalbos šauksmo link. Paėjėjusi mažiau nei puskilometrį ukmergiškė tarp medžių išvydo įsitempusį ir galvą į viršų užrietusį augintinį. Tik prisiartinusi prie pat ji suprato, kad šis ne medžių viršūnėse kažką išvydo, o bando nepasiduoti kaklą veržiančiai vielos kilpai, kurios kitas galas pritvirtintas prie palenktos, o pagavus grobį į viršų besistiebiančios šakos.
Išvadavusi persigandusį augintinį moteris pasuko namų link, bet žengus kelis metrus akys užkliuvo už nekasdienio vaizdo. Išmėsinėto stirnos jauniklio galva, tiksliau belikusi kaukolė, ir ryšulėlis kaulų – toks masalas, virvele pririštas prie nulūžusio medžio, į kilpas viliojo žiemą maisto ieškančius miško gyventojus. Brakonierių laimikis – du mangutai, o greičiau tai, kas iš jų likę. Vieno žvėrelio griaučiai, kuriuos jau tik šiek tiek dengė kailiukas, ir kitas, matyt, dar ne per seniausiai į kilpą patekęs mangutas net ir spaudžiant šaltukui skleidė nemalonų kvapą.
Galima tik spėlioti, ar brakonieriai pamiršo šias gaudykles, ar nusivylę rastu laimikiu nusprendė nesivarginti ir palikti dvėsenas pūti tiesiog kilpose. Šuns šeimininkė teigė apie kraupų radinį informavusi gamtosaugininkus ir ragina kitus portalo skaitytojus taip pat nelikti abejingus ir aptikus kilpų ar jose pastipusių žvėrelių apie tai pranešti gamtos apsaugos institucijoms.
Priminsime, kad nors mangutų (usūrinių šunų) populiacija mūsų šalyje didžiulė ir juos leidžiama medžioti ištisus metus, apskritai draudžiama daryti, laikyti, parduoti, pirkti kilpas ir jomis gaudyti žvėris. Į jas, kaip skelbia gamtosaugininkai, ypač dažnai patenka stirnos.
