„Skundą dėl galvijų, vis dar besiganančių lauke šalia kelio, asociacija gavo dar lapkričio 9 d., tačiau pastebėjau jį tik lapkričio pabaigoje. Tą patį vakarą su savanoriais nuvežėme jiems ėdalo. Ėdė nekramtydami. Jie bėgo prie kiekvieno lėčiau važiuojančio automobilio, kaip šunys. Šalia yra žmonių gyvenamasis namas. Jie taip pat susiėmę už galvos, nes galvijų jau apie keletą savaičių niekas nelanko. Bent jau jie nematė.
Jie bėgo prie kiekvieno lėčiau važiuojančio automobilio, kaip šunys.
Akivaizdžiai ten nėra nei pastogės, nei pašaro, bet Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai kiekvienas krūmas atrodo pastogė. Nepanašu, kad turėjo kur pasislėpti nuo vėjo ir kritulių. Viskas buvo tuščia: ir bačka vandeniui, ir lovys. O šienas suvyniotas į plėvelę“, – 15min pakalbinta, dar lapkričio 27 d. teigė „Gyvūnų užuovėjos“ įkūrėja Andželika Bajorinaitė.
Ji kartu su savanoriais keletą dienų vežiojo gyvuliams pilną bagažinę ėdalo. Ieškojo šeimininkų. Norėjo paklausti, kodėl jų augintiniai – vis dar ne tvarte. Juk būta ir sniego, ir šalnų.
„Vežiojome tiems gyvuliams pilnas bagažines maisto ir vandens. Savanoriai parūpino šieno, morkų, kopūstų. Gaila į tuos gyvulius žiūrėti: tokiame šaltyje, permirkę. Siutas ima! Kaip jie turi gulėti tokioje išmindžiotoje tešloje? Ir nesuprantu, kam tos virvės ant snukių, juk elektrinis piemuo pajungtas“, – piktinosi šešerius metus gyvūnus gelbstinti Andželika.
Mergina įsitikinusi, jei tris dienas iš eilės fiksuojama minusinė temperatūra, o pastogės nėra, gyvulius privalu parsivaryti į tvartą. Be to, jiems turi būti parūpinta šieno, maisto, vandens, užtikrinta sausa vieta atsigulti. Šiuo atveju nieko panašaus nebuvo.
Apgynė kaimynas
Po keletą dienų trukusių paieškų savanoriai atrado raguočių šeimininkę. Tačiau ji bendrauti nei su žiniasklaida, nei su „Gyvūnų užuovėjos“ atstovais nepanoro – buvo perpykusi. Įpareigojo tai daryti kaimyną Artūrą M., su kuriuo ribojasi ūkininkavimui skirta žemė. Šis 15min patikino, jog gyvulius į tvartą planuota parsivesti anksčiau, tačiau to padaryti nepavyko – naujai pastatytas priestatas buvo iškalkintas, reikėjo kiek palaukti, kad gyvuliai neapsinuodytų.
„Tikrai ne viskas taip blogai, kaip kalbama. Tai juk kaimas. Taip, pripažįstu, vienintelis jų nusikaltimas, kad pavėlavo parsiginti gyvulius. Daugelis ūkininkų tai padarė iki lapkričio pradžios. Bet vėlavimui buvo svarių priežasčių. O ir temperatūra ne minusinė. Vėjo, sniego iki šiol nebuvo. Veršių savininkai – puikūs žmonės, darbštūs. Jie iš to gyvena. Intensyviai ūkininkauja, investuoja, tad skaudu žmonėms buvo, jog puola. Dirba dar ir valdiškus darbus. Visur tiesiog nespėja. Keliasi 3 val. ryto, gulasi 21 val. Ne kiekvienas tai pavežtų“, – kaimynus gynė pakalbintas Artūras.
Pasak jo, ne kiekvienas ūkininkas savo gyvuliams išgalėtų ir daržoves pirkti – po keturias tonas morkų bei bulvių per savaitę. O šie žmones perka. Apkalbėti penki gyvūnai buvo maitinami dukart – anksti ryte ir vakare. Vien bulvių vienam per dieną sušeriama apie 6 kg. Atvežtas ir rulonas šienainio. Su savanoriais ir vietiniais gyventojais šeimininkai, matyt, prasilenkdavo.
„Jie dėkingi savanoriams už maitinimą. Bet, pvz., eilinių miltų veršiams duoti negalima. Buvo teigiama, kad šieno nėra. Bet jis yra. Stovi apie toną sveriantis rulonas. Tiesiog neiškart visas išvyniojamas iš plėvės – o tai ištryptų savo mėšlinom kojom gyvuliai apačia ir taip didžiąją dalį sugadintų.
Kodėl jie reagavo į kiekvieną mašiną lyg būtų alkani? Normalu, įpratę skubėti prie ėdžių, jei koks žmogus artinasi. Juk ten maitinami“, – paaiškino Artūras.
Paklaustas, ar yra ganykloje vieta, kur gyvuliai galėtų pasislėpti nuo lietaus, vėjo, Artūras paaiškino, jog prie šalia stovinčio gyvenamojo namo auga eglutės. Pašiūrės tokiems galvijams nepastatysi, greitai išlaužys.
„Taip, užuovėjos gyvuliams gal ir trūko. Kai kreipėsi savanoriai, šeimininkai suskubo juos parsivežti į tvarką. Ir taip jau planavo“, – patikino Artūras.
A.Bajorinaitė džiaugiasi, jog neilgai trukus šeimininkai suskubo jų parsiginti iš laukų. Situacija išspręsta taikiai.
Didžiausia problema – virvės
Tai, kad tokiu oru ganyklose besiganantys gyvuliai – įprastas dalykas, patikino ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyr. veterinarijos gydytojas Giedrius Blekaitis. Pasak jo, dar ir dabar kai kur Lietuvos arkliai ganosi laukuose. Gyvulių kūnas prisitaiko prie aplinkos. Jei jie ganosi lauke, užsiaugina tankesnę vilną. Tvartuose laikomų galvijų plaukai netgi būna išplikę.
„Svarbiausia, jog būtų sudarytos jiems sąlygos pasislėpti nuo prasto oro ir plėšrūnų. Kartais gyvūnui būti lauke netgi yra geriau nei tvankiame tvarte, kur reikia stovėti mėšle. Pvz., Marvelės žirgyne buvo toks arklys, kuris sirgo alergija. Jam geriau buvo aprengtam laiką leisti gryname ore, su galimybe bet kada grįžti į uždarą erdvę. O pro šalį vis pravažiuojantis vyriškis jo gailėjosi. Skambindavo mums. Ir nepaaiškinsi, kad gyvūnui nekenkiama.
Šios istorijos galvijai – gerai įmitę, švarūs, atrodo sveiki. Tikrai ne išbadėję. Kol neužsninga, gali ir skanesnę žolę rasti lauke. Ir šiaip rudenį sunku būtų aptikti besiganantį išbadėjusį gyvulį. Vienintelė problemą, kurią matau iš nuotraukų, yra ta, kad jiems uždėtos palaidos virvės. Vienam – ir apynasris. To neturėtų būti. Gyvulys gali susižeisti“, – patikino VMVT atstovas.
Pasak jo, tai, kad prie girdyklos yra išmindyta žemė – ne problema. Gyvuliai turi didelę teritoriją, kur gali susirasti ir sausą vietą.
