Ruduo būna visoks, jo rinktis mes negalime.
Atrodo, kad šis ruduo jau seniai viršijo visus lietaus ir drėgmės rekordus. Važiuodamas per Lietuvą, nuo laukų negali atplėšti akių – visur telkšo vanduo. Ne, ne balos, o ištisas žvilgantis sluoksnis.
Prieš porą metų už tokį lietų nežinia ką būtume atidavę. Tada drėgmės labai trūko, ji buvo visų svajonėse. „Kur tas lietus pasidėjo?“ – klausėme tada vieni kitų ir visai nesitikėjome, kad viskas staiga ims ir pasikeis. To nesitikime ir nelaukiame ir dabar.
Lietus, drėgmė ir vėsūs orai daug ką pakeitė. Gamtoje net dabar sunkiai įsivyrauja spalvos. Tik žalioji gyvybės spalva yra vešli ir visai nerudeniška.
Vėsa labai anksti nutraukė daugelio vabzdžių ir vorų egzistavimą. Jie labai ilgai slapstėsi po lapais, plyšiuose, bet neištvėrė – iškeliavo amžinybėn.
Beje, ar galite pasakyti, kada šį rudenį ar nors šį spalį matėte ežį? Geriau – gyvą, ramiai sau krebždantį lapuose, ieškantį maisto. Prieš žiemą jis turėtų aktyviai maitintis, kaupti riebalus, todėl dabar turėtų būti labai gyvybingas.
Deja, ežiukus matome retokai. Gali būti, kad tokia žema temperatūra ir drėgmė šiems jautriems žvėriukams nėra patogi.
Kaip sužinoti, ar ežiai naktimis darbuojasi? Daug kas kreipiasi, siunčia nuotraukas ir prašo atpažinti, kas jų vejose prie namų naktį iškasinėja mažas duobutes. Kartais jų būna begalė.
Tai – ežio triūso vaisiai. Negali pykti ant jo, nes žvėrelis jūsų vejos dirvoje užuodė grambuolių lervas ir tik taip, rausdamas žemę, galėjo jas pasiekti. Jis padarė gerą darbą – jūsų veją apsaugojo nuo grambuolių. Tiesa, pačią veją rudens gale jums patiems teks šiek tiek patvarkyti.
Jeigu jau kalbame apie rudenį ir žvėris, turime pasakyti, kad nuo šio sekmadienio, spalio 15-osios, prasideda vilkų medžioklės sezonas. Jis turėtų tęstis iki balandžio pradžios. Tačiau nustatytas 60 vilkų sumedžiojimo limitas bus išnaudotas anksčiau ir sezonas bus nutrauktas.
Ir dar apie vieną žvėrį tenka kalbėti. Apie naują Lietuvai – paprastąjį meškėną. Prieš keletą dienų šis žvėris, prie kelio nutrenktas mašinos, rastas Žuvinto rezervate. Jis svėrė devynetą kilogramų – taigi buvo gerai įmitęs, pasiruošęs žiemai. Meškėnai žiemą miega, todėl storas taukų sluoksnis jiems būtinas.
Meškėnas – invazinė rūšis, labai pavojinga vietiniams paukščiams, ropliams, varliagyviams. Jis puikiai laipioja, plaukioja, pasiekia visus lizdus. Iš kur jis atklydo, pasakyti sunku. Tačiau gali būti, kad tai – Lenkijos populiacijos gyvūnas, atėjęs pats ne kieno nors atvežtas.
Mes Lietuvoje numatėme tokią grėsmę – meškėnus galima ir reikia naikinti visus metus. Ko gero, medžiotojai tokį priminimą tikrai išgirs.
O dabar – rudens vidurys. Nors mums jame daug kas nepatinka, rinktis negalime. Turime džiaugtis tuo, ką turime.
