Žinoma, kas jau nuo rudens lankosi lesyklose, tiems privaloma kasdien papilti lesalo – kitaip paukščiai mūsų nesuprastų. Gamtoje nebūna šventinių ar išeiginių dienų. Paukščių prieraišumas mūsų aplaidumo dienomis gali būti pražūtingas, ypač jeigu šalstelėtų stipriau.
Tačiau ne visur mes galime būti kasdien, tad turime kai ką žinoti ir apie retkarčiais (kai galime mes) atliekamas globos priemones, kurias kai kas skambiai vadina akcijomis.
Tokios akcijos būna įvairios: štai moksleiviai su mokytojais buvo girioje ir paliko žvėreliams lauktuvių. Štai kažkas palesino ant ledo pastebėtas gulbes. Štai kažkas...
Jeigu gulbės ar antys buvo palesintos ten, kur nėra platesnės laisvo vandens properšos, jos ant ledo gali bergždžiai laukti dar vienos tokios atsitiktinės „akcijos“.
Visų tokių veiksmų akcentas – laikinumas, stichiškumas, neužtikrinantys gyvūnų poreikio ir iš dalies juos prigaunantys. Jeigu gulbės ar antys buvo palesintos ten, kur nėra platesnės laisvo vandens properšos, jos ant ledo gali bergždžiai laukti dar vienos tokios atsitiktinės „akcijos“.
Gali būti, kad jos tokios daugiau nebus, o paukščiai lūkuriuos, rizikuos savo sveikata, naktį juos čia nesunkiai galės nutverti lapė. Maža to, jie išalks, bet nesiryš skristi ir lauks, tikėdami žmonėmis ir jų „gerumu“.
Daugelyje ežerų ledas siekia daugiau kaip 20 centimetrų, jo „nesugrauš“ net atlydys. Todėl visų mūsų pasirinkimas aiškus: vandens paukščiai turi skristi ten, kur jiems saugu, kur yra atviras vanduo ir kur žmonės kasdien gali pasiūlyti papildomo lesalo.
Tokia visiems žinoma vandens paukščių žiemavietė yra Nemune prie Kauno elektrinės, ten susirinko šimtai gulbių, daugybė ančių, laukių, kitų paukščių. Žinoma, čia jų palesinti gali užsukti bet kas. Būtų labai gerai, kad tokie lankymaisi pas paukščius būtų ne savaitgaliniai, o nuolatiniai.
Vargu ar dabar yra laikas svarstyti dažnai vis „prikeliamą“ klausimą – ar būtina paukščių globa žiemą? Jis iš esmės yra neetiškas, nes mes tik siūlome savo gerumą. O juo pasinaudoja labai menka visų mūsų krašte žiemojančių paukščių dalis.
Sausio viduryje vandens paukščiai jau tikrai neišskris į tolimas žiemavietes, nes jų migracinis instinktas prigesęs. Jie susirinko į Nemuną (ar kitus atvirus vandenis) iš visos Lietuvos, taigi, kas ten laikosi, yra tikrai mūsų.
Kodėl mes jų negalime globoti – juk tai tik menka kompensacija už visas blogybes, kurias mes padarėme gamtai. Ko gero, mes atiduoti turėtume kur kas daugiau! Tačiau gerumas negali būti „dozuojamas“ bet kaip, vieną kartą per žiemą išvažiuojant į girią.
Jei deklaruojame jį, tokie ir būkime. Jei ne, nesigėdykime pasakyti, kad gyvosios gamtos globai šiemet mes dėmesio neskyrėme. Tačiau net ir tuo atveju, nieko nedarant, galima paaiškinti: mes taip pat nesuklaidinome paukščių ir žvėrių, nesuteikėme jiems vilties ir neprivertėme bergždžiai laukti.
