Iš kur jos, taip staiga? Visus metus jų niekas neregėjo, tik dabar išvydo prie savo namų. Gal tikrai žiema jas „sėja“, sušaukia iš šiaurės? Mums visą vaikystę pasakodavo, kaip sniegenos atskrenda žiemą... Kai kas kas užaugo tuo tikėdamas ir tą patį pasakoja kitiems.
O ką mes žinome apie juodagalvę sniegeną? Pabrėžti jos pavadinimą būtina, nes be šios yra ir kitų sniegenomis vadinamų paukščių, kurie (kaip pas mus perinti raudongalvė sniegena) žiemos niekada nėra matę.
Lietuvoje sniegenos gyvena nuolat. Tiesa, žmonės vasarą jų nemato.
Lietuvoje sniegenos gyvena nuolat. Tiesa, žmonės vasarą jų nemato, todėl nuo seno mano, kad visi raudongūžiai paukščiukai atlekia iš šiaurės – paukščiui duotas sniegenos vardas vaizdžiai iliustruoja šį įsitikinimą. Perėjimo metu sniegenėlės gana slapios ir tylios. Be to, glaudžiasi mišriuose miškuose, kur gausu kadagių, eglių. Čia jos suka griozdiškus lizdus ir porą kartų per vasarą išveda po 4-5 jaunikliukus. Savo mažylius sniegenos maitina kuo minkščiausiu maistu – įvairiais vabzdžiais, sėklelėmis.
Net ir palikę lizdą, jaunikliai ilgokai negali maitintis savarankiškai, nes jų snapai dar būna minkšti. Ką gali sniegenos snapas, galite pamatyti žiemą, kai paukščiai pereina prie augalinio maisto. Uosių ar klevų sėklos, ant šakelių kabaliuojančios šermukšnių, gudobelių, šaltekšnių ar putinų uogos yra svarbiausias jų maistas.
Žiemavietėse Anglijoje, kurias pasiekia ir mūsų paukščiai, jos padaro daug žalos sodams.
Pavasariop sniegenėlės ima laupyti klevų, vyšnių, slyvų pumpurus ar blindžių žirginiukus. Beje, dėl pomėgio skabyti vaismedžių pumpurus sniegenos kai kur nemėgiamos. Žinia, kai savo sode aptinki, jog visi žiediniai vyšnių pumpurėliai nugnaibyti nuo šakučių, gali pakeisti požiūrį į šį paukštį. Žiemavietėse Anglijoje, kurias pasiekia ir mūsų paukščiai, jos padaro daug žalos sodams, tad ilgus metus jos netgi buvo aktyviai naikinamos.
Miesto, sodo ar parko medžiuose juodgalves sniegenas galima išvysti jau antroje rudens pusėje. Kol medžiai su lapais, jas išduoda tylus, bet ramią dieną tolokai girdimas melodingas švilpsėjimas, kurį gali pamėgdžioti netgi visiškai klausos neturintis stebėtojas. Šalnoms pakandus lapus, sniegenos tampa pastebimos iš tolo, ypač patinėliai, kurių pilvinė kūno pusė gražiai raudona, o juoda kepurėlė, tokios pat spalvos sparno plunksnos bei uodega dar labiau paryškina tą raudonumą. Patelių spalva ne tokia ryški, nes vietoj raudonos, pilvinėje kūno dalyje vyrauja pilka. Sniegenos snapas trumpas ir storas, skirtas lukštenti kietoms augalų sėkloms, pumpurams bei vaisiams.
Kodėl jos traukia prie žmogaus? Kodėl mes manome, kad jos atskrenda iš šiaurės? Paukščius prie žmogaus vilioja čia esanti maisto gausa.
Žiemos pradžioje jos lukštena uosių ir klevų (ypač svetimžemių) sėklas, dažnai visai nebijodamos žmonių. Apie paukščių lankymosi vietas paprasta spręsti iš sėklų lukštų, nuklojančių žemę po medžiais. Kai baigiasi uosių sėklos, paukščiai kurį laiką tenkinasi likusių nenurautų gėlių bei dykynių augalų sėklomis. Antroje žiemos pusėje jos susidomi pūsleniais ir lesa net kadagių kankorėžiukus. Tokiu metu jas dažnai pamatysime pulkeliuose su čimčiakais, žaliukėmis ar pavieniais čivyliais.
Žiemą miestuose sniegenos mėgsta nusileisti ant šaligatvių, takų ir lesinėti žvyrą, ragauti sniegą.
Tik pradėjus šviesti šiltesnei saulutei, sniegenos skrenda prie upių, kalvų šlaitų, kur pakrantėse atsiveria pliki žemės lopeliai ir kur galima rasti daugybę lesamų dalykų. Beje, žiemą miestuose sniegenos mėgsta nusileisti ant šaligatvių, takų ir lesinėti žvyrą, ragauti sniegą. Gaila, bet neretai jos sulesa iki šiol vis dar barstomą druską ir nuo jos žūsta. Beje, žiemą vietas, kur laikosi sniegenos, greitai aptinka paukštvanagiai ir žymiai praretina jų gretas. Nemažai šių gražių paukščių žūsta atsitrenkę į namų langus, stiklines sienas ir tvoras.
Žiemos gale galima regėti pavasarinius sniegenų žaidimus, nes kaip tik tuo metu kuriasi jų poros. Be įprasto švilpsėjimo tada išgirsite pavasarinį patinėlio giedojimą, kuris nors ir nėra išradingas, bes ausiai malonus. Vienoje vietoje tokiu metu kartais laikosi iki 100 paukščių, kurių darnų buvimą gali suardyti neapdairus žmogaus įsibrovimas, prabėgęs šuo ar kažkur aukštai praskridęs suopis. Tačiau praeina kiek laiko, ir visa sniegenų giminė sukrunta, užsiima savo rūpesčiais.
Kovą sniegenos palieka miestus. Jų tikslas – miškai, kur pats laikas ieškotis teritorijos lizdui. Ir vėl jos pradingsta, tampa slapios, ir vėl mes galvojame, kad visos jos išskrido į šiaurę...
