Kokią reikšmę tai turi mums, keliaujantiems automobiliais ar poilsiaujantiems? Visų pirma, nepatyrę, žmogaus ir ypač jo transporto galimybių nesuprantantys jaunikliai dažniau susiduria su transportu, žūsta patys ir kelia grėsmę mums. Tuo paprasta įsitikinti: pagrindiniais kelias nuvažiavę bent 100 kilometrų, būtinai rasite žuvusias lapes, miškingose vietovėse – kiaunes, visur – ežius. Apie automobilių susidūrimus su stambesniais gyvūnais liudija tik kraujo dėmės ant asfalto.
Būtų neteisinga visais atvejais kaltinti tik vairuotojus. Jau sakėme, kad taip keliuose susidūrę su automobiliais dažniausiai žūsta jaunikliai, taigi – mažiausiai patyrę gyvūnai. Tačiau mes sugebame vairuoti tvarkingai ir daugeliu atvejų galime juos apsaugoti. Antai, labiausiai liūdina ant kelių žuvę baltieji gandrai – ieškodami maisto jie išklydo į važiuojamąją dalį ir... Ar įmanoma gandro nepastebėti iš tolo, ypač vaikštančio prie pat asfalto? Jokiu būdu! Ko pritrūko, kad tai neįvyktų? Tik geranoriškumo, geros valios. Dėl geros valios stygiaus žūsta dalis kelius naktį kertančių žvėrelių. Ar mūsų mašinų greitis tokiose situacijose tikrai būna toks, kokį rekomenduoja ir leidžia kelio ženklai? Ar mes paisome ženklų, perspėjančių apie gręsiančius susidūrimus su laukiniais žvėrimis?
Šie ženklai daugeliui nedrausmingų vairuotojų yra lyg rakštis: jeigu jų galiojimo zonoje susiduriama su stambesniu gyvūnu ir apgadinama transporto priemonė, draudikai žino, kad vairuotojai apie galimas pasekmes buvo įspėti. Pačius nedrausmingus vairuotojus ženklai menkai guodžia. Juk apie juos kalbama tik tada, kai nukenčia transporto priemonė. Kad ant kelio liko negyvas gyvūnas, atrodo, mažai kam svarbu ir įdomu. Kažin, kiek vairuotojų prisipažins tyčia pervažiavę ežį? Ar kiškį, lapę? O daugeliu atvejų to tikrai buvo galima to išvengti. Kaip ir gandro žūties...
Tačiau pakelėse laukiantys žvėrys kartais gali grėsti dar labiau, nei iššokdami priešais automobilį. Kai kada jaunos lapės, mangutai, jauni briedžiai, šernai išeina į pakeles maitintis ir lengvai susivilioja žmonių jiems siūlomais „skanėstais“. Ar mes tokie kietaširdžiai, kad mangutui nepasiūlysime sumuštinio, šernui – batono, o su briedžiu nenorėsime pasidaryti „asmenukės“. Daugeliui tiesiog knieti iš kurorto, iš pajūrio parsivežti tokių nuotraukų...
Kuo tai gręsia? Visų pirma, plėšrieji žvėrys tikrai gali stverti ranką, jiems tiesiančią sumuštinį. Tokie žvėrys yra potencialūs pasiutligės pernešėjai ir platintojai. Šernai... šie labai pavojingi, nes įsidrąsinę maistą iš jo siūlytojų gali ne pasiimti, o paprasčiausiai atimti. Netgi su skaudžiom pasekmėmis.
Na, o fotografija su briedžiu... Nepamirškime, kad šis žvėris savaip vertina mūsų elgesį ir vienas netikęs mūsų judesys gali sukelti labai pavojingą reakciją ir smūgius priekinėmis kojomis. Primenu – Sibire nuo briedžio kanopų sprunka net meška. O jeigu tą mūsų „asmenukės“ draugą sergi mama briedė? Kas tada? Nesuprantu, kodėl mes visada ieškome kuo blogesnių savo atostogų įspūdžių? Juk gyvūnai į pakeles atklydo visai netyčia. Tegul jie keliauja sau, o mes važiuokime savo keliais.
