Ja antradienį riedėjau link Atmatos upės tilto, išvažiavimo iš Rusnės kryptimi. Gandras, dėl kurio patyriau stresą, vangiai pakėlė galvą, žengė į šoną, kur stirksojo kitas toks pats liūdnojo vaizdo riteris. Kai kelias tapo laisvas, abu nužirgliojo į kitą gatvės pusę, kur visą pusdenį dūmija rūkykla.
Kas nežino – jei rūkykla rusena, tai joje skrunda ne vienas, o dešimtys kilogramų žuvų. O jų šviežienos paruošimas be atliekų neįmanomas, tad kvapai ir masina Rusnės gandrus.
„Jie atskrenda ir ant mūsų valgyklos stogo, kamino, kai žvejų kiemuose nieko neranda. Nešeriam, nes gali priprasti. Jie yra vėlyvos vados jaunikliai, nespėję subręsti iki pasitraukiant į Pietus visiems kitiems Rusnės gandrams“, – pasakoja valgyklos ir gretimos parduotuvės darbuotojos.
O kodėl tokie rudai paišini? Gal plunksnas į suminkštėjusią smalą saulės atokaitoje ant stogų sumerkė, gal po mėšlynus ir durpžemio griovius saloje maknojo, gal dūmuose aplink rūkyklas pajuodo, o gal seno namo degėsiuose, neseniai nugriautuose, pražuvusio lizdo prie gatvės ieškojo?
„Nežinom“, – atsako vietinės moterys.
Kasmet Rusnės saloje dėl tos pačios priežasties – kad maisto atliekų pašaliai pilni – po vieną ar kelis gandrus lieka žiemoti. Bendruomenių aktyvistai jau seniai viešai ragina žuvies dorotojus nepersotinti jų atliekomis, nes iškreiptos jų būties sąlygos kaip mat atsisuks prieš juos pačius.
Kasmet Rusnės saloje dėl tos pačios priežasties – kad maisto atliekų pašaliai pilni – po vieną ar kelis gandrus lieka žiemoti.
Pernai spalio 20-osios naktį jau būta skaudžios pamokos. Keturi likę Rusnėje žiemoti gandrai pirmą valandą nakties pakliuvo po automobilio „Opel Tigra“ ratais ant tilto per Atmatą. Vairuotoją tada akino priešpriešiais atvažiuojančios mašinos žibintai, jis nepamatė ant asfalto gandrų šeimos. Vienas paukštis po smūgio žuvo, du buvo sužeisti, tik vienas spėjo iš po ratų išsprūsti ir išsigelbėti. Automobilis buvo apgadintas į metalinius atitvarus, nes vairuotojas pasuko vairą į šoną.
Pernai rugsėjo 11-ąją pievose prie Atmatos dar vaikštinėjo keliolika neišskridusių gandrų. Vienas ichtiologas viešai ragino nešykštėti žvejus jiems maisto atliekų, kad greičiau sustiprėtų migracijai.
Ventės rago ornitologas Vytautas Jusys dėl vėluojančių migrantų tada nerimo nekėlė, – pasak jo, tik po rugsėjo 15-osios galima juos vadinti nuo savo gyvenimo periodų tarp Lietuvos ir Afrikos nukrypusiais. Nes 8–10 tūkstančių kilometrų kelionė, trunkianti du – tris mėnesius, yra rimtas išbandymas pirmamečiams. Iš susitelkusiųjų migracijai būrių paliegusieji kartais patys atskyla. „Rusnės gandrai dar gali subrandinti jėgas ir prisidėti prie vėluojančiųjų būrio“, – sako jis.
O kaip šį rudenį elgėsi turistų išgarsintasis Nidos gandras Juozas (Juozapota), 2004 birželį išmestas iš lizdo Kiškių kaime (Šilutės r.) ir V.Jusio išaugintas?
„Iš Nidos vasarą, netrukus po sutiktuvių, jis perskrido į Preilą ir čia laikosi iki šiol. Žvejai globoja, į Pietus šis gandras ir šį, devintąjį rudenį, nepatraukė“, – sakė ekologas V.Kolokšanskis.
Beje, tik pastarąją vasarą į Ventės ragą, pas V.Jusį, jo augintinis per marias neatlėkė. Anksčiau po žiemos, praleistos gyvūnų globos namuose Kaune, iškart skrisdavo po ornitologo langu. Bet po pernykštės žiemos, kurią jis praleido Kuršių nerijos nacionalinio parko biologės Jūratės Zarankaitės globojamas, paukštis jį užauginusį ornitologą, Ventės ragą ir vaikystės draugę Vakarę pamiršo.