Ruoštis kelionei gandrai pradeda jau nuo rugpjūčio pradžios. Jaunikliai mankština sparnus, o jų tėvai intensyviai gaudo maistą ir neša savo vaikams, kad tik šie sukauptų pakankamai jėgų. O prasidėjus rugiapjūtei į laukus suskrenda jau ir jauni, ir suaugę paukščiai, ištikimai lydi kombainus ar ražienas suariančius traktorius. Čia jiems daug lengviau surasti ir sugauti išbaidytus vabzdžius, peles, varles, ištraukti slieką ar kitą „žemės gyventoją“. Be to, rugpjūčio antroje pusėje suaktyvėja varliagyviai judėjimas, jų jaunikliai migruoja iš išdžiūstančių balų, pievose daugybė žiogų ir kitų vabzdžių, peliniai graužikai aktyviai kaupia atsargas žiemai, todėl atsiranda geresnės gandrų mitybinės sąlygos.
Rugpjūčio pradžioje gandrai dar sugrįžta nakvoti į savo lizdus, tačiau su laiku šis ryšys silpsta ir gandrai nakvynei renkasi laukų ar pamiškių medžius. Žmonės sako, kad prieš išskrisdami gandrai dar apsilanko gimtuosiuose lizduose – atsisveikinti prieš ilgą kelionę. Tačiau ne visi.
Jei pasiseks, tai ražienose ar pievose pavyks pamatyti didesnį susirinkusį gandrų būrį, kuris liaudyje gandrų seimais vadinami. Gandrų susibūrimams prieš jiems išskrendant apibūdinti taip pat iš seno buvo vartojama „seimų“ sąvoka, plg.: ilgakojai seimus neša – ruduo atėjo. Tautosakoje posakis „Seimą nešti“ reiškė „tartis susirinkime, posėdžiaujant“. Žmonės pasakoja, kad seimų metu gandrai bando jėgas, tikrina, kaip būrys pasiruošęs kelionei. Gal tai ir tiesa, nes vieną dieną dauguma jų po kelių repeticijų pakyla ir išskrenda. Nors mitybinės sąlygos rugpjūčio pabaigoje gandrams yra vis dar puikios, paukščiai naudojasi paskutinėmis karštomis vasaros dienomis besiformuojančiais termikais, kurie paukščiams-sklandūnams, kuriems priskiriami ir gandrai, jie labai svarbūs migracijų metu. Ypač jie svarbūs gandrams, kurie migruoja dideliame aukštyje, kurį turi pasiekti vis dar stiprios karšto oro srovės.
 |
| Baltasis Gandras |
Rugsėjo mėnesį jos jau gana retas reiškinys mūsų platumose, todėl istoriškai gandrų išskridimo terminus nulėmė ne daugeliui paukščių būdingas mitybinių sąlygų pokytis, o būtent meteorologiniai reiškiniai. Tačiau tai nereiškia, kad kiek užtrukę vėlesnių vadų jaunikliai ar skrydžiui dar nepasiruošę (pakankamai maisto atsargų nesukaupę) jų tėvai jau nebegalės migruoti į žiemojimo vietas. Tiesiog jų kelionių sąlygos gali būti ne tokios palankios, nors kartais ir rudens metu šilto oro srovės būna pakankamai stiprios. Todėl nereikia nerimauti net ir dėl rugsėjo mėn. stebimų gandrų – maisto jiems tikrai užtektinai, nes vyksta intensyvūs arimai, pievose dar pilną gyvybės. Tai parodo ir gausūs pempių, kovų ir kitų paukščių būriai.
Tiesiog „rudeniniai“ gandrai, kaip ir daugeliui paukščių rūšių būdingi vėluojantys migrantai, yra šioks toks nukrypimas nuo gamtos taisyklių. Ne veltui žmonės, nusižiūrėję į pasiliktus ir po apylinkes žirgliojančius gandrus, apie nepritapusį vienišių ar senbernį kaimuose sako „vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus“. Bet vėluojantys išskristi gandrai nereiškia, kad jie žūs. Tiesiog, šiems paukščiams „blogiausiu atveju“ gali tekti žiemoti ne mūsų gandrams istoriškai susiformavusiose žiemavietėse – į pietus nuo pusiaujo.
Tiesiog „rudeniniai“ gandrai, kaip ir daugeliui paukščių rūšių būdingi vėluojantys migrantai, yra šioks toks nukrypimas nuo gamtos taisyklių.
Rudenį stebimi ir žmonių išauginti ar vasarą pastoviai maitinti paukščiai. Pastarieji, dėl įpratimo, drąsiai lankosi sodybose ieškodami maisto, čia pasilieka nakvynei. Tačiau taip prarandami laukiniai paukščiai, nes dėl žmogaus geranoriškumo jiems padėti, jie dėl pasikeitusių įpročių praktiškai prarandami gamtai. Jie tiesiog tampa priklausomi nuo žmogaus, t.y. praktiškai naminiais paukščiais. O tokiais jau reikia nuolatos rūpintis. Todėl kiekvienas, prieš pradėdamas maitinti laukinius paukščius, turi rimtai įvertinti ar sugebės tai daryti bent iki pavasario. Kitaip tokie paukščiai žus. Ir ne dėl gamtos kaltės. Iš tikrųjų žmonės turėtų globoti tik akivaizdžiai neįgalius gandrus, kurie negali patys išgyventi – sužeistus paukščius ar iš lizdo iškritusius dar neskraidančius ir jauniklius.
Baltasis gandras – tolimasis migrantas, keliauja toli – per 2-3 kelionės mėnesius šie paukščiai įveikia 8-11 tūkstančių kilometrų ir kai kurie iš jų pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką. Šie paukščiai vengia ilgo skrydžio per jūrą (matomai dėl čia nesiformuojančių šilto oro termikų). Europos populiaciją galima išskirti į dvi migruojančias subpopuliacijos – vakarinę ir rytinę. Vakarinės subpopuliacijos gandrai migruoja aplenkdami Viduržemio jūrą iš vakarinės pusės per Iberijos pusiasalį ir Gibraltaro sąsiaurį į vakarinę Sacharos regiono dalį Afrikoje. Šie migrantai dažnai pasilieka žiemoti Iberijos pusiasalyje. Rytinės subpopuliacijos gandrai, tame tarpe ir perintys Lietuvoje, migruoja per Bosforo sąsiaurį, aplenkdami Viduržiemio jūrą iš rytinės pusės į rytinę Sacharos dalį, toliau skrisdami link Pietų Afrikos. Svarbi kelionės sustojimo vieta – Sudanas ir Čadas. Kai kurie gandrai Sudane lieka žiemoti.
Ilgos kelionės tikslą pasiekia ne visi – net jei jiems pasiseka įveikti tolimą kelią ir nepalankias oro sąlygas, Etiopijoje, Somalyje, Zaire ir kai kuriose kitose Afrikos šalyse gandrai medžiojami maistui. Įdomu tai, kad gandrų poros žiemoja atskirai. Drauge jie būna tik perėjimo sezonu.
Įdomu, kad ir baltojo gandro giminaičiai – juodieji gandrai šiuo metu taip pat pradėjo savo rudeninę kelionę į žiemojimo vietas. Latvių ornitologų satelitiniais siųstuvais pažymėti aštuoni šiemet išsiperėję jaunikliai (visos patelės) šiuo metu apsistojo maitintis arba jau skrenda virš Lietuvos, Kaliningrado srities, Baltarusijos, Ukrainos. Taigi, gandrų rudeninės migracijos sezonas jau prasidėjo. Mūsų kraštą jau paliko dauguma baltųjų gandrų. Užtrukę didesni ar mažesni būriai šiuo metu, matomai, laukia geresnio oro, kad šiltos srovės padėtų jiems skristi žiemaviečių link. Taigi, artimiausiomis šiltomis dienomis palydėsime Lietuvos laukuose dar besimaitinančius gandrus ir lauksime jų sugrįžtant kaip pavasario pranašų.
