Pasak viešosios įstaigos „SOS gyvūnai“ vadovės Ilonos Mezencevos, labai smagu, kai į „SOS gyvūnų“ kiemelį užsuka žmogus, klausiantis, kuo gali padėti. „Pagalbos sulaukiame įvairios: vieni remia finansiškai, kiti nuperka maisto, treti pasisiūlo nuvežti pas veterinarą. Esame labai dėkingi žmonėms, kurie aukoja savo laiką ir pinigus. Tačiau mūsų kiemelis kasdien vis pasipildo naujais išgelbėtais gyvūnais, o iš jo iškeliauja tik labai nedidelė dalis“ – sako I. Mezenceva.
Šalta ir ilga žiema apsunkina gyvūnų apgyvendinimo galimybes, o ypatingai išmestų gyvūnų padaugėja po Kalėdų. „SOS gyvūnų“ savanoriai kasdien iš mirties nagų traukia ir Vilniaus benamių gyvūnų sanitarinėje tarnyboje „Grinda“ paliktus sveikus gyvūnus. Jiems čia po 14 dienų įvykdomas mirties nuosprendis.
Ilona pasakoja, kad dažnai žmonės išgelbėję gyvūną, palikę jį „SOS gyvūnuose“ ar paskambinę ir pranešę apie reikalingą pagalbą, mano jau atlikę gerą darbą. „Tai be abejonės yra geras darbas, bet jis nepabaigtas, tai – gero darbo pradžia. Gyvūnėlis lieka pas mus ir mes padarysime viską, kad jis atsigautų ir sustiprėtų, tačiau mums trūksta rankų, pagalbos, nes tiesiog fiziškai nebespėjame gelbėti išmestų gyvūnų, o „SOS gyvūnų“ vagonėlio sienos, kad ir kaip norėtųsi, nesiplečia. Negalime nusisukti nuo nė vienų alkanų akių ir sušalusių pėdučių.“
Kad išmestų gyvūnų skaičius mažėtų, o ne didėtų, organizacija užsiima švietėjiška veikla. „Gerumo pamokėlės“ – taip pavadinti susitikimai su moksleiviais. Pamokėlių metu pasakojama apie benamius gyvūnus, kiekvieno žmogaus atsakomybę už savo augintinius, kaip juos prižiūrėti ir suprasti.
„SOS gyvūnų“ vadovė Ilona kviečia ieškančius augintinio žmones apsilankyti „SOS gyvūnų“ kiemelyje. „Norime paskatinti žmones apsvarstyti gyvūno globos galimybę – mums reikalingi ne tik nuolatiniai, bet ir laikini globėjai, kai gyvūnas laikomas tam tikrą laiką, kol jam bus surasti šeimininkai. Jei ieškote šunelio – apsilankykite mūsų vagonėliuose Vilniuje, Žalgirio gatvėje, jei katino – „Gyvūnų pievelėje“ „Ozo“ prekybos centre.
Suprantu žmonių baimę paimti globoti nepažįstamą gyvūną – dažnai šie gyvūnai nėra itin išvaizdūs, turi blusų, o dar blogiau – nepasitiki žmonėmis. Tačiau ne viena padovanotų gyvūnų istorija liudija, kad su laiku ir meile gyvūnas atsigauna, prisiriša ir tampa geriausiu draugu. Šios neįtikėtinos padovanotų gyvūnų istorijos su laiminga pabaiga man visada suteikia vilties, kad šiandien ant kažkieno rankų į šiltus namus iškeliaus dar vienas mano globotinis.“
