Ko gero, nedaug rasis žmonių, kurie šerną pavadintų gražiu, simpatišku žvėrimi. Iš tikro, jo kūnas yra masyvus, kojos storos ir trumpos, snukis ilgas, akys mažos. Apaugęs ilgais, priklausomai nuo metų laiko vis kitokio tankumo ir spalvos šeriais, šernas daugeliui primena prastai prižiūrėtą kiaulę.
Tačiau toks pirmasis įspūdis, kurį dažnai suformuoja žmonių pasakojimai, pasikeičia, kai šį žvėrį tenka pažinti iš arčiau.
Pavieniai būna tik didieji kuiliai – „giminės tėvai“, o visi kiti gyvena bandose ar šeimose.
Kas yra tas mūsų miškuose gyvenantis, labai įvairiai vertinamas, medžiotojų gerbiamas, o ūkininkų keikiamas šernas? Tai – pats įprasčiausias mūsų miškų gyvūnas, pasižymintis bendruomeniška prigimtimi: pavieniai būna tik didieji kuiliai – „giminės tėvai“, o visi kiti gyvena bandose ar šeimose. Jų struktūra – labai įvairi, tačiau paprastai centrine figūra yra jauniklių turinti vyriausia šernė, prie jos laikosi tų metų šerniukai ir antramečiai. Tiesa, paaugę kuiliai iš kaimenės išgenami, o seni patinai visada gyvena pavieniui. Tik dabar, per rują, jie sugrįžta į savo giminės bandą.
Rujos ritualai
Rujos metas turi savo ritualus ir tvarką. Jis trunka nuo lapkričio galo iki sausio pradžios, nors gamtoje pasitaiko ir kitu laiku susikergusių šernų, ypač jaunų. Kadangi šiltų žiemų ir išskirtinės žmogaus globos, maisto gausos įtakoje šernai auga ir bręsta greičiau, todėl neretai jauniklius atveda dar metų neturinčios patelės.
Tas pat gali nutikti ir jauniems patinams, kurie paprastai nuo tokios „galimybės“ apsaugomi senų kuilių – šie savo bandą rujos metu prižiūri labai pavydžiai ir šalin gena bet kokius priešininkus. Žinoma, šie visada yra kur nors greta ir pasitaikius progai pasiruošę poruotis. Savo šeimai saugoti šernas patinas turi pakankamą autoritetą. Visų pirma, įspūdinga jo kūno sandara – priekinė kūno dalis masyvi, jis daug didesnis ir sunkesnis (būna individų, sveriančių iki 300 kilogramų), be to – turi aštrias ir pavojingas iltis.
Kad jo paties nesužeistų toks pat priešininko ginklas, šernas prieš rują ant priekinių menčių, sprando šonuose įgyja storą odos „šarvą“, jį dar pastorindamas dažnai trinamų spygliuočių medžių sakais. Susigrūmę šernai iltimis raižo kaip tik šiuos savo priešininkų kūnų plotus. Jeigu pavyktų iltimis čirkštelėti kitur, žaizdos būtų gilios ir pavojingos. Tačiau šernas jas gydo tais pačiais sakais bei dumblu – vadinamosios „purvo vonios“ šiems žvėrims yra įprastos, nes voliodamiesi dumble jie valo savo kailį nuo parazitų, o vasaros metą netgi reguliuoja kūno temperatūrą ir taip saugosi nuo karščio.
Rujos metu šernas patinas savo teritoriją ženklina seilėmis, liaukų išskiriamomis ir aitriai kvepiančiom išskyrom.
Rujos metu šernas patinas savo teritoriją ženklina seilėmis, liaukų išskiriamomis ir aitriai kvepiančiom išskyrom bei medžių kamienuose iltimis raižomais ženklais. Žinoma, kitu metų laiku šernai yra „draugiškesni“, tačiau visi stebėtojai žino, kad mielai į bendrus didesnius pulkelius susijungia tik mažus šerniukus vedžiojančios patelės – kartais 3 šernės sykiu „ganai“ iki 30 mažiukų. Šiaip kiekviena šeima turi savo plotą, netgi maitindamiesi lauke svetimos kaimenės jaunikliai nesiryžta eiti prie svetimos šernės, nes gali būti nuskriausti. Per svetimą teritoriją šernai praeina savo takais, tačiau joje neįsikuria – taip gali kilti konfliktai, o jų „taikos metu“ stengiamasi išvengti.
Šernas – visaėdis žvėris, tačiau labiausiai šokiruoja jo plėšrumas, nes be maitos (banda greitai sudoroja surastą bet kokios dydžio kritusį gyvūną) jis nepalieka gyvo surasto stirniuko, kiškiuko, ant žemės esančių paukščių jauniklių. Jie mielai ėda peles, o užuodę žemėje esančius pelėnų lizdus su jaunikliais, dėl šio skanėsto išrausia gilias duobes. Šis jų pomėgis kainuoja nepigiai – kaip tik per graužikus ir dvėselieną šernų tarpe plinta trichina, audiniuose gyvenantis parazitas.
Kol kas nedaug težinome apie savo šernų įpročius, labiausiai – apie jų migracijas. Pavieniai šių žvėrių ženklinimo atvejai išryškina sunkiai įsivaizduojamas tendencijas: štai klasikiniu pavyzdžiu Lietuvoje laikomas atvejis, kai 1972 m vasario 15 d. Panevėžio rajone, Pašilių miške paženklintas šerno jauniklis 1973 m. sausio 8 d. buvo sumedžiotas Kretingos rajone, nukeliavęs apie 150 kilometrų. Didesnio tokių duomenų skaičiaus nebuvimas tampa kliūtimi projektuojant ne tik šių žvėrių populiacijos valdymą (ne medžioklę), bet ir tiriant jų dalyvavimą platinant afrikinio kiaulių maro sukėlėjus.
Mažiausiai pažįstamas žinduolis
Jeigu jus kas nors Lietuvoje paklaus, koks žinduolis yra mažiausiai ištirtas, neabejodami atsakykite: šernas. Jūs tikrai nesuklysite. Apie šį žvėrį žinome labai mažai, jis iki šiol netapo mokslinių tyrimų objektu, apie jį neparašyta nė vienos monografijos, neapginta nė vienos šiai rūšiai skirtos disertacijos.
Dar didesniu paradoksu toks faktas tampa kai žinai, jog kasmet Lietuvoje sumedžiojama dešimtys tūkstančių šernų (2013-2014 m. medžioklės sezone 50 172, 2014-2015 m. sezone – 48 317), vadinasi – „pro rankas“ praėjo begalė vertingos mokslinės informacijos. Galbūt tik dabar aktualia tapusi šios rūšies epizootinė būklė mokslo visuomenę privers į šerną pažvelgti kitaip?
Apie šį žvėrį žinome labai mažai, jis iki šiol netapo mokslinių tyrimų objektu.
Rujos metas greitai baigsis. Šiemet šernai dar nematė jokių bėdų, tad žemė suversta, pievoms padaryta daug žalos. O po rujos į savo tankynes keliaujantys stambieji žvėrys, žiūrėk, ims ir išnirs keliuose, kuriais laksto mašinos. Susidūrimas su šernu yra labai pavojingas. Beje, šio žvėries nesulaiko prie kelių esantys atitvarai, nes savo knysle pakėlęs jo apačią, žvėris lengvai pralenda po juo ir keliauja per greitkelį, magistralinį kelią.
Atrodo – toks paprastas, nors ir menkai žinomas girios žvėris labai seniai puikiai suprato žmones ir jų gebėjimus. Šernas nuostabiai prisitaiko prie žmonių gebėjimų medžioti, lengvai „iššifruoja“ medžioklių režimą. Jie naudojasi sąvartynais, išknisa vejas miestuose ir dirvoje apsilanko pirmąją naktį po bulviasodžio.
Nesumenkinkim šerno, jis yra sena mūsų krašto rūšis, gyvenusi kintančiose giriose ir turėjusi laiko pažinti žmogų. Gal atsilyginant tuo pačiu galima ištirti ir šerno biologiją, ekologiją, fiziologiją, parazitus, populiacijos galimybes? Ir visa tai reikalinga ne paprastam moksliniam žingeidumui patenkinti, o siekiant tvarkingai reguliuoti jų populiaciją, apsaugant savo turtą (pasėlius), išvengiant mus užklupusių pavojingų ligų.
