Pažvelgi į savo „monstrą“ ir prisimeni, kiek reikėjo įdėti meilės, šilumos ir kantrybės, kol tuomet vos bato dydžio šuniukas pagaliau tapo suaugęs. Negi augintinis, kuris kas rytą atbėga palaižyti rankų, kuris kas kartą pasitinka grįžtantį į namus kiekvieną namiškį, iš tiesų gali būti toks baisus „monstras“, kurį puslankiu apeina nepažįstamieji?
Pasirodo, gali. Bent jau teoriškai.
Dažniausiai tada, kai išvaizda ar kilmės dokumentai įrodo, kad tavo augintinis – ne kas kitas, kaip į kovinių ir pavojingų šunų sąrašą įtrauktas gyvūnas.
Ir visai nesvarbu, kad tavo šuo nė neurgztelėjo, kai jį puolė be pavadėlio pro šalį ėjęs taksas. Viskas paprasta – tiesiog visur ir visada pitbulterjerų tipo ar kiti agresyviais laikomi šunys bus įvardijami kaip vieni iš baisiausių padarų pasaulyje.
Visi šunys gali kąsti
Į kovinių ir pavojingų šunų veislių sąrašą šiuo metu įtraukta net 10 veislių: amerikiečių pitbulterjeras, bandogas (amerikiečių mastifas), amerikiečių Stafordšyro terjeras, Stafordšyro bulterjeras, amerikiečių buldogas, Argentinos dogas, fila brasileiro (brazilų mastifas), kangalas (turkų aviganis), Kaukazo aviganis ir Pietų Rusijos aviganis. Šis veislių sąrašas patvirtintas dar 2002 metais.
Į kovinių ir pavojingų šunų veislių sąrašą šiuo metu įtraukta net 10 veislių.
Jei augini bet kurį šios veislės atstovą, privalai mokėti didesnius registravimo ir kasmėnesinius mokesčius, o išėjęs į gatvę tikrai sutiksi bent kelis liūdnai galvomis linguojančius ir priekaištų negailinčius piliečius. Nors, daugelio specialistų nuomone, svarbiausia yra tinkamas šuns auklėjimas. Kitaip sakant, tik nuo šeimininko atsakingumo priklauso augintinio agresyvumas.
Tiesa, kreivų žvilgsnių labai dažnai sulaukia ir amerikiečių bulterjerai ar rotveileriai, kurie iš tiesų agresyvių šunų sąrašui nė nepriklauso. Nėra ko stebėtis – daugelis iš agresyvių šunų sąrašui priklausančių gyvūnų yra labai panašūs į juos savo išvaizda.
Vis dažniau kalbama apie šio sąrašo nereikalingumą. Diskusijas paskatino ir tai, kad per dešimtmetį nė karto nebuvo atliktas efektyvumo tyrimas, nėra jokių apibendrinimų ar rezultatų.
„Visi šunys turi dantis ir visi gali įkąsti, – teigia Lietuvos kinologų draugijos viešųjų ryšių specialistė Aurelija Staškevičienė. – Visa esmė yra šeimininkai. Neatsakingas žmogus gali sugadinti bet kokį šunį. Dresuojant šunis, ypač tuos, kurie turi tvirtus charakterius, reikia žvėriškos kantrybės. Tiesa viena – kvailų šunų nėra. O agresyvių veislių sąrašas, draugijos nuomone, yra naikintinas.“
Pasak A.Staškevičienės, pavyzdžių reiktų ieškoti užsienio valstybėse, kuriose vienas iš svarbiausių dalykų yra švietimas. Tuomet išugdomas atsakingumo jausmas, kuris ir padeda išvengti nelaimių.
Statistikos, kurios veislės šunys kanda dažniausiai – nėra
Gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ savanorė Ugnė kartu su kolegėmis bandė išsiaiškinti nuo kokių šunų dažniausiai nukenčia žmonės.
Išvada paprasta – nėra konkrečios veislės: „Veislių niekas neišskiria, specialistai, su kuriais teko bendrauti, tvirtina, kad dažniausiai apkandžiojami vaikai. Ypač atostogų kaime metu, kai bando paglostyti pririštą šunį.
Žiniasklaida dažnai manipuliuoja žodžiu „kovinis“, tačiau pamirštama, kad kovoms naudojami šunys agresyvūs kitų šunų, o ne žmonių atžvilgiu. Juk šunis supjudo ir išskiria ne kas nors kitas, o žmonės, tad agresija žmonėms eliminuota,“ – pasakoja Ugnė.
VMVT tvirtina, kad sąrašas pats savaime nieko nepagerina, nesumažina nelaimingų atsitikimų: jis yra tik įrankis kontroliuojančioms institucijoms užtikrinti visuomenės saugumą.
Jau ne vienus metus gyvūnų gerove besirūpinanti Ugnė teigia, kad prieš veislėms taikomus apribojimus ir agresyvių veislių sąrašus pasisako daugelis veterinarijos gydytojų, kinologų federacijos, gyvūnų globos organizacijos – žmonės, kurie kiekvieną dieną dirba su gyvūnais.
VMVT: „Sąrašas yra reikalingas“
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyriausiasis veterinarijos gydytojas Algis Dranseika teigia, kad prieš dešimtmetį sudarinėjant Agresyvių šunų veislių sąrašą buvo sušaukta kompetentingų institucijų atstovų darbo grupė, kuri ir pasiūlė į sąrašą įtraukti vieną ar kitą veislę.
Toje pačioje darbo grupėje buvo ir Lietuvos kinologų draugijos atstovų, tačiau jau kurį laiką draugija pasisako prieš šį sąrašą ir siūlo įvairias alternatyvas.
„VMVT gavusi atsiliepimus, rekomendacijas ir suderinusi su suinteresuotomis institucijomis parengė ir patvirtino Agresyvių šunų veislių sąrašą. Tarnybos manymu, toks sąrašas yra reikalingas. Sudarant Agresyvių gyvūnų šunų sąrašą buvo atsižvelgta į teisinį reglamentavimą šioje srityje. Įvairių šalių sąrašuose išvadintos šunų veislės gana panašios, tačiau yra ir tam tikrų skirtumų. Taip yra iš dalies todėl, kad skirtingose šalyse nevienodas kiekis „populiarių“, tam tikrų veislių šunų“, – tvirtina A.Dranseika.
A.Dranseikos nuomone, diskutuoti visada galima dėl veislių sąrašo išplėtimo arba sumažinimo, nes laikomų šunų populiarumas nuolatos keičiasi. VMVT tvirtina, kad sąrašas pats savaime nieko nepagerina, nesumažina nelaimingų atsitikimų: jis yra tik įrankis kontroliuojančioms institucijoms užtikrinti visuomenės saugumą.
Svarbiausia yra gyvūnų laikytojų atsakomybės jausmas, kad laikomas gyvūnas nekeltų grėsmės aplinkiniams.
Jeigu visi sąrašui priklausančių veislių atstovai ar jų mišrūnai būtų tokie agresyvūs ir nevaldomi, kaip juos mėgstama vaizduoti, dalis savanorių jau nebeturėtų bent poros galūnių.
„Agresyvūs šunys yra... paprasčiausi šunys“
Internete ieškant informacijos apie agresyvius šunis, kiekvienas anksčiau ar vėliau užtinka „agieshos blogą“.
Šiame tinklaraštyje gausu informacijos apie šunų agresiją. Autorė Agnė teigia: „Veislių, kurių protėviai naudoti kovoms, yra daug: pavyzdžiui, šarpėjai, akitos. Taigi pitbulterjerų tipo šunys nėra kokie nors labai ypatingi ar išskirtiniai. „Kruvina praeitimi“ (ir dabartimi) pasižymi dauguma medžioklinių šunų, pavyzdžiui, terjerai, laikos. Dabar pastebima tendencija, kad dažnai agresyviu elgesiu pasižymi mažųjų veislių šunys – daugiausia dėl atlaidaus požiūrio į juos. Apskritai, į agresyvių šunų sąrašą įtrauktieji, mano manymu, yra tiesiog paprasti šunys ir gaila, kad į juos yra žiūrima kitaip.“
Agnė laikosi nuomonės, kad agresyvių veislių sąrašas nėra pakankamai efektyvus: „Abejoju, kad sąrašas, kuriame įrašyta 10 veislių, iš kurių daugiau kaip pusė mūsų šalyje nepopuliarios (kai kurių atstovus ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti galima) duoda naudos kalbant apie tuos 5,5 tūkst. apkandžiojimo atvejų per metus. O tas dešimtukas yra tik lašas jūroje, nes veislių yra labai daug.“
Gyvūnų globos organizacijose savanoriaujanti Ugnė pasakoja, kad savanoriai šiuo metu labai dažnai susiduria su sąraše esančiais šunimis: „Ir taip aišku, kad atsakingi šeimininkai savo augintinius į globos namus atiduoda išties retai. Tad pas mus patenkantys gyvūnai dažniausiai būna viena ar kita prasme apleisti – sergantys, neišauklėti, turintys elgesio problemų. Ne vienam iš jų reikia leisti ar girdyti vaistus, valyti ausis, karpyti nagus, atlikti įvairias kitas procedūras, kurios, toli gražu, ne visada malonios. Tai darau aš, tai daro kiti savanoriai – ne profesionalūs kinologai, ne profesionalūs dresuotojai, o „žmonės iš gatvės“, mylintys gyvūnus. Jeigu visi sąrašui priklausančių veislių atstovai ar jų mišrūnai būtų tokie agresyvūs ir nevaldomi, kaip juos mėgstama vaizduoti, dalis savanorių jau nebeturėtų bent poros galūnių. Realybėje šitie šunys retai būna agresyvūs žmonėms.“
