Yra tokių protingų šunų, kad jų net nereikia dresuoti
Dar negimė šuo, kurio nereikėtų auklėti ir dresuoti, nebent kalbėtume apie elektroninį šuniuką – robotą. Žmonės kartais klaidingai įsivaizduoja, kad kai kurios šunų veislės yra tobulos, kažkokios „palaimintosios“. Neva su šių veislių atstovais jokio vargo, jie iš prigimties viską supranta ir moka. Anaiptol! Ir mažą taksiuką, ir didelį bulmastifą mokyti būtina: pirmiausia jie turi būti tinkamai socializuojami šunų veislyne, kur gimė, po to – socializuojami ir mokomi naujuose savo namuose. Šunys mokomi visą gyvenimą, juk ne veltui sakoma: kartojimas – mokslų motina.
Jei šuo smarkiai tempia pavadėlį, jis nori tapti lyderiu
Kai išbėgęs į lauką šuo kaip patrakęs tempia pavadį ir veržiasi į priekį, tikrai nereiškia, kad jis nori tapti lyderiu. Toks šuns elgesys reiškia natūralų norą pažinti, uostinėti, greičiau susitikti su gentainiais ir žaidimų draugais, norą palikti kvapiąją žinutę bei kitus šuns norus, bet tikrai ne augintinio siekį parodyti šeimininkui, kas čia lyderis...
Maniškis neturi atminties: šiandien išmoko, o kitą dieną pamiršo...
Komandą šuo išmoko ir vykdė, bet galbūt šios komandos jūs neįtvirtinote. Komanda turi būti įtvirtinama žaismingai, šunį skatinant ir džiaugiantis pasiekimais. Šuniui labai svarbu jausti šeimininko pasitenkinimą.
Tačiau, prieš pradėdami mokyti, ar įtvirtinote kitą svarbų dalyką – savo autoritetą? Ar buvote nuoseklus ir aiškiai žinojote, ko norite iš šuns. Ko siekėte, mokydamas komandos?
Jeigu jūs pajusite nerimą, ši būsena persiduos ir šuniui.
Ar tikrai užduotį šuo įvykdė sėkmingai? Net jeigu tai tebuvo mikroskopinis žingsnelis link sėkmės, šuo turėjo tai pajusti ir kartu su jumis pasidžiaugti „pergalės skoniu“.
Žaislas, kurį naudojote mokymų metu, turėjo būti skirtas ir šuniui, ir jums. Su šiuo žaislu žaisti turėjo būti įdomu. Kai auginate šunį, žinokite: nebėra žaislų, skirtų vien šunims arba vien žmonėms – nuo šiol yra bendri žaislai, nors ir kaip paradoksaliai tai skambėtų.
Kai rinkausi iš vados, jis atrodė drąsiausias šuniukas, o dabar – toks bailys...
Šunys bijo to, ko nepažįsta ir ko dar nepatyrė. Baikštesni būna tie šunys, kurių šeimininkas, dar šiems gyvenant veislyne su motina kale, nesupažindino su aplinka arba tai padarė per vėlai ir nemokšiškai.
Susidūręs su nepažįstamu žmogumi ar reiškiniu ir išsigandęs šuo pradeda drebėti, inkšti, gali ištuštinti analines liaukas, slėptis ar net pasprukti. Taip pat pasitaiko, jog apimtas baimės šuo tampa agresyvus.
Su kuo nors susitikęs (sakykime, tamsią naktį vaikštinėjate su šunimi kieme),
Kad šuo būtų emociškai stabilus, jis turi pažinti kuo daugiau įvairių žmonių (net labai keistai atrodančių), patirti įvairių dalykų. Ir visais atvejais šeimininkas turi stiprinti šuns pasitikėjimą – aplinka ir žmonės šuniui turi atrodyti draugiški. Tokiais atvejais šeimininkui prisieina būti geru aktoriumi – neparodyti baimės ar susierzinimo.
Kaip visoms gyvoms būtybėms, šuniui reikia saugios, tik jam priklausančios erdvės – vadinamojo raudono rato. Tai riba, kurią peržengus šuo jaučia ne tik diskomfortą ar nemalonią įtampą, bet ir baimę. „Oi, koks meškis, oi, koks kudlius“, – gražiausių ketinimų kupinas jūsų pažįstamas griūva ant šuns, kuris nespėjo nei apuostyti nepažįstamo jam žmogaus, nei suvokti, kas vyksta.
Norite su kuo nors supažindinti savo šunį – tegul šis žmogus artinasi lėtai ir išlaiko pagarbų atstumą. Tegul leidžia šuniui save apuostyti, o šuo išgirsta jūsų ramų, padrąsinantį balsą – šitaip mes nesukelsime gyvūnui nepagrįstų baimių, mokysime ramiai reaguoti į naujus reiškinius ir nepažįstamus.
