„Neskubėkime jų maitinti, – sako Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius. – Leiskime paukščiams pajusti alkį ir išskristi. Gulbės gali lūkuriuoti 2–3 dienas. Pagalbos reikia tik likusioms paliegusioms pavienėms, nepaskrendančioms gulbėms, kurių paprastai yra labai nedaug.“
Apie tokias paliegusias, globos reikalaujančias gulbes reikia pranešti Gyvūnų globėjų asociacijai tel. 8 686 44828. Tačiau skambinti derėtų tik įsitikinus, kad paukščiams tikrai reikia pagalbos, rašoma Aplinkos ministerijos pranešime.
Kaip teigia Selemonas Paltanavičius, gulbės yra labiausiai pastebimos, o didelė jų populiacijos dalis seniai tapo jauki, ne tik nevengianti, bet ir ieškanti žmogaus kaimynystės. Ši kaimynystė paprastai baigiasi rudens viduryje, kai žmonės nustoja lankytis prie ežerų, tvenkinių ir nemaitina prijaukintų gulbių. Paukščių įpročiai staiga nepasikeičia, todėl jos lankosi žmonių pamėgtose vietose ir jų laukia.
Lietuvoje pirmosios gulbių poros perėjo apie 1937–1938 metus, jų plitimas prasidėjo iš tuometinės rytprūsių teritorijos, kur šie paukščiai buvo griežtai saugomi ir galėjo nevaržomai daugintis. Antroje dvidešimto amžiaus pusėje įvyko spartus populiacijos augimo šuolis, gulbės pradėjo perėti visuose joms tinkančiuose vandens telkiniuose. Prieš 30 metų Žuvinte perėjo apie 60 gulbių porų.
Toks populiacijos augimas, ypač neužšąlančių vandens telkinių prie Kauno elektrinės užtvankos, Elektrėnų elektrinės, skatino dalies šių paukščių sėslumą. Gulbės likdavo žiemoti. Jas globojo ir maitino žmonės. Keletą pastarųjų žiemų, kai visiškai neužšalo upės, susidarė sąlygos gulbių šeimynoms ar pavieniams paukščiams likti iki pavasario.
Nuolatinis maitinimas, jaukinimas pažeidžia paukščio biologiją, ekologiją ir įpročius. Dalis paukščių praranda savybę skristi į žiemojimo vietas.
