Portalo manogyvunai.lt duomenimis, nuo 2007 m. registruotų šunų Vilniuje padaugėjo šešis kartus. Prieš penkerius metus savo gyvūnus registravo kiek daugiau nei tūkstantis gyventojų, o šiais metais – per šeši su puse tūkstančio.
Pagal registruotus augintinius pirmąją vietą populiariausių šunų penketuke neabejotinai užima mišrūnai: 2007 m – 758, o 2012 – 4 589. Antroje vietoje – vokiečių aviganiai. Tarnybinių šunų grupei priskiriamų gyvūnų šiuo metu užregistruota daugiau nei tūkstantis.
Tiesa, klaidinga būtų manyti, kad Lietuvoje apskritai padaugėjo augintinių. Pasak projekto manogyvnai.lt vadovės Godos Smilingytės, žmonės tiesiog pradėjo labiau rūpintis savo gyvūnais ir juos registruoti. Vadovės teigimu, „į madą“ netrukus gali ateiti ir ne tokios tradicinės veislės: Pietų Rusijos aviganis, australų kelpis, biglis, veimaraneris ar Norvidžo terjeras. Šių veislių aprašymų lietuviai internete ieško dažniausiai.
Svarbi ir reklama: jei sukuriamas filmas, jei transliuojama reklama su kokiu nors gyvūnėliu – po kurio laiko padidėja ir tos veislės paklausa. O vėliau, kai jų atsiranda labai daug, pradeda pildytis ir gyvūnų globos namai.
Komisaras Reksas išpopuliarino veislę
Nors visuomenėje atsiranda daugiau sąmoningumo gyvūnų atžvilgiu, prieglaudos ir įvairių gyvūnus globojančių organizacijų buveinės toli gražu netuštėja. Jose vis dažniau atsiduria šunys, kuriuos pasirenkant, matyt, vieninteliu kriterijumi buvo mada.
„Žinoma, šunų veislių mados egzistuoja. Svarbi ir reklama: jei sukuriamas filmas, jei transliuojama reklama su kokiu nors gyvūnėliu – po kurio laiko padidėja ir tos veislės paklausa. O vėliau, kai jų atsiranda labai daug, pradeda pildytis ir gyvūnų globos namai. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: ne vienas susigundė įsigyti vokiečių aviganį vos tik pamatė filmą apie komisarą Reksą,“ – patirtimi dalijasi Lietuvos gyvūnų globos draugijos (LGGD) Vilniaus skyriaus direktorė Danutė Navickienė.
Direktorės teigimu, šiuo metu kaip tik ir padaugėjo išmestų ar paliktų vokiečių aviganių, o taip pat Stafordšydo terjerų ir jų mišrūnų. Į registruotų šunų populiariausiųjų penketuką Stafordšydo terjerai šiemet nepatenka. Dovanojamų šios veislės atstovų amžiaus vidurkis – apie 5 metai.
Kinologų teigimu, išpopuliarėjus vienai ar kitai veislei, atsiranda vis daugiau daugintojų. Vienintelis jų tikslas – užsidirbti. Daugelis iš jų neturėdami patirties sugadina veislės standartą, todėl padaugėja mišrūnų, kurie dažniausiai ir patenka į prieglaudas.
D.Navickienės manymu, vokiečių aviganių atsisakymas gali būti susijęs būtent su mada. Prieš kelerius metus ši veislė buvo „ant bangos“: pagal veisėjų ir eksportuojamų bei importuojamų šunų skaičių aviganiai iki 2009 metų buvo patys populiariausi. Dabar, tai bangai nuslūgus, šios veislės atstovais tiesiog atsikratoma. Dažniausiai atsisakoma mišrūnų. Senstantys gyvūnai taip pat niekam nereikalingi, nes dėl įvairių negalavimų jiems reikalinga papildoma priežiūra.
Stafordšydo terjerų atsisakymas gali būti susijęs ne vien su mada, bet ir su šios veislės specifika: reikalingas atitinkamas auklėjimas, specialūs pažymėjimai, o už įregistruotus gyvūnus tenka mokėti didesnius rinkliavos pinigus (vien Vilniuje šiuo metu yra įregistruoti 353 agresyvių veislių šunys, už kuriuos reikia mokėti brangiau).
Nėra ką ir kalbėti, kad Lietuvoje būtų pritaikyta užsienyje gyvuojanti praktika, kai atiduodant gyvūną į prieglaudą, reikia skirti nemenką pinigų sumą jo išlaikymui.
Kai „kilmingas“ augintinis užauga panašus į kiemsargį
„Apskritai Lietuvoje labai lengva atsikratyti gyvūnu. Tereikia atėjus pasakyti, kad nebėra sąlygų auginti. Tai pats populiariausias pasiteisinimas. Nors kalbant apie madas, vis dažniau gyvūnus atiduoda emigruoti nusprendę žmonės. Keisčiausia, kad žmonės yra tiesiog įsitikinę kad kiekvieną atvestą gyvūną savanoriškosios organizacijos turi paimti be jokių išlygų. Nėra ką ir kalbėti, kad Lietuvoje būtų pritaikyta užsienyje gyvuojanti praktika, kai atiduodant gyvūną į prieglaudą, reikia skirti nemenką pinigų sumą jo išlaikymui“, – pasakoja LGGD Vilniaus skyriaus direktorė D.Navickienė.
Lietuvos kinologų draugijos viešųjų ryšių atstovė Aurelija Staskevičienė taip pat tvirtina, kad dažnai žmonės prieš pasirinkdami veislę tiesiog neįvertina savo galimybių, todėl vėliau tenka augintinių atsisakyti: „Problemos prasideda, kai žmogus susižavi, pavyzdžiui, mėlynomis haskių akutėmis ir visiškai nieko neišmano apie šios veislės specifiką.“
Nors prieglaudose galima pamatyti ir šarpėjų, ir rotveilerių, ir Labradoro retriverių bei kitų „kilmingųjų“, kol kas ten beveik nepatenka Jorkšyro terjerai, kuriais dabar žavisi bene kas trečias lietuvis.
Tačiau, ar jų nelaukia toks pat likimas kaip ir vokiečių aviganių? Jorkšyro terjerai tokie populiarūs, kad atsiranda vis daugiau mišrūnų, veislės standartų neatitinkančių šunų. O ką daryti „madistams“, kurių kilmingasis jorkšyras užauga panašus į kaimynų kiemsargį? Žinoma, lengviausia – atsikratyti.
Gerai, kad kitoje barikadų pusėje visada išliks nuoširdžių gyvūnų mylėtojų ir tam tikrų veislių entuziastų, kurie nežino tokio kriterijaus kaip šunų mados.
