Santūrumas – įgimta kačių elgsena
„Jeigu gyvūnai galėtų kalbėti, šuo būtų atlapaširdis, naivokas plepys. Tuo tarpu katinas turėtų retą dovaną – niekuomet nepasakyti nė žodeliu per daug“, – rašė Markas Twainas.
Ką rašytojas norėjo tuo pasakyti? Ogi tą, kad šuo savo meilę ir ištikimybę demonstruoja visais įmanomais būdais, o katinas tik tiek, kiek mano esant reikalinga. Kai palygini šiuos tokius skirtingus gyvūnus, nori nenori iškyla „filosofinis“ klausimas: ar katės apskritai ką nors, išskyrus save, sugeba mylėti?
Ko gero, klausimą reikėtų formuluoti paprasčiau: ar katės prisiriša prie konkrečių žmonių? Ar prisimena savo buvusius šeimininkus? Ar, patekusios į naujus namus, ilgisi ankstesnių šeimininkų?
Kačių elgsenos tyrinėtojai į visus šiuos klausimus atsakytų teigiamai. Tą patį patvirtintų ir kačių veisėjai. Jų teigimu, net po metų aplankę ar kur nors parodoje susitikę savo buvusį augintinį, pajunta šio prielankumą.
Nors ir yra labai išdidūs, mažieji plėšrūnai vis dėlto vertina ir atsimena gėrį, kurį patyrė iš konkretaus žmogaus. Tačiau jie puikiai atsimena ir skriaudą – net po ilgesnio laiko pamatę savo skriaudiką, gali pradėti šnypšti, priešintis, nesileisti paliečiami.
Katė vertina ryšį su žmogumi, tačiau, valdoma nepriklausomos, išdidžios prigimties, to neparodo.
Patekusi į naujus namus katė iš pradžių ieško savo artimų žmonių, bet lygiai taip pat ji ieško pažįstamų kvapų, savo kraiko dėžutės, to pačio kačių maisto. Ją ramiai nuteikia tokia pati dienotvarkė, tie patys reiškiniai. Taip yra todėl, kad katei už viską svarbiau yra saugumo jausmas. Jeigu sugebėsite sukurti saugią aplinką, galite tikėtis, jog katė jus pamils.
Katiniškos meilės ženklai
Kaip katės atpažįsta savo buvusius šeimininkus? Tikrai ne iš veido bruožų ar akinių rėmelių, o pirmiausia pagal kvapą – šioje vietoje kačių atmintis tobula.
Taip pat gerai kačių atmintyje išlieka žmogaus balso tembras, elgesio manieros ir dar kažkas, ko mes, žmonės, pajausti neįstengiame.
Jeigu dėl kokių nors priežasčių katė pasiklysta ir grįžta iš didžiausio atstumo į savo senuosius namus, greičiausia ji grįžta ne pas konkretų žmogų, o į savo saugią vietą. Be abejo, saugiuose savo namuose ji be galo džiaugsis aptikusi ir buvusį šeimininką, ir savo rakandus, ir žaislus.
Katė vertina ryšį su žmogumi, tačiau, valdoma nepriklausomos, išdidžios prigimties, to neparodo. Juk ne veltui zoologai sako, kad žmogaus ir katės emocinis ryšys yra daug stipresnis ir artimesnis, nei katės ryšys su kita kate – šis teiginys kačių mylėtojus turėtų pradžiuginti...
Ir kai katė mus laižo ar švelniai trinasi į mūsų rankas, ji priima mus į „savo šeimą“, dalijasi savo kvapais, savinasi mus ir šitaip parodo savo katinišką meilę.
