Kaip ir žmogus, taip ir šuo turi ne tik verbalinę „kalbą“ (lojimą, urzgimą) bet ir kūno kalbą. Pastaroji suteikia ne mažiau informacijos nei šuns skleidžiami garsai. Tai, kaip šuo jaučiasi, galima nuspėti pagal jo bendrą laikyseną – atsipalaidavęs, saugiai besijaučiantis augintinis elgiasi įprastai (atrodo taip, kaip būdamas namuose). Nuolankus ar išsigandęs šuo stengiasi būti mažesnis, pabruka uodegą, vaikšto susikūprinęs, kartais atrodo, kad bando gultis, žingsniuoja nuleidęs galvą (panašu į susigėdusį ar baramą žmogų). Taip pat stengiasi išvengti to, kas kelia baimę – didesnio šuns, nepažįstamo žmogaus ir pan. Bijantis, tačiau smalsus šuo bandys atsargiai pauostyti baimę keliantį objektą, tačiau išsigandęs ir nusprendęs, jog objektas nesaugus, staigiai atšoks atgal. Dominuojantis (lyderiaujantis) ar agresyviai nusiteikęs augintinis šiaušia keterą, stiebiasi ant pirštų galų, ištempia kaklą aukštyn, žiūri iš aukšto – tai geriausiai matoma auginant didesnių veislių šunis, nors maži, „kišeniniai“ šuniukai taip pat bando atrodyti didesni, nei yra iš tikrųjų.
Kai šuo yra susidomėjęs, gali kraipyti galvą į šonus (pabandykite pasakyti, jog einate į lauką arba pakalbinti šunį plonu balsu). Taip pat pastebėta, kad galvą į šonus dažniau kraipo ilgą snukį turintys šunys.
Nors maži, „kišeniniai“ šuniukai taip pat bando atrodyti didesni, nei yra iš tikrųjų.
Pastebėta, kad stresuojantis šuo gali šertis gausiau, nei įprasta (atkreipkite dėmesį, kai važiuojate automobiliu ar laukiate eilėje pas veterinarą). Nežinantis, pulti ar atsitraukti šuo gali pašiaušti ne tik keterą, bet ir visos nugaros plaukus beveik iki uodegos (trumpaplaukių šunų nugara tampa panaši į Rodezijos ridžbekų nugarą). Vis dėlto, tokia galimybe negali pasinaudoti ilgaplaukės veislės (pvz., Maltos bišonai).
Jei šuo nuolat sukinėja ausis į šonus ar atgal, jis jaučia pavojų ir nepasitiki savimi, bando įvertinti situaciją. Geriausiai šuns kūno kalbą perteikia stačios ausys (pvz.: vokiečių aviganių), sunkiau – nuleipusios (spanielių) ar kirptos (dobermanų), nes tokias ausis nelengva judinti didele amplitude. Prie galvos priplotos ausys rodo nuolankumą.
Urzgimas (ypač su pakeltomis lūpomis, kai matomi dantys) reiškia agresiją. Kai kurie šunys žaidžia ir urgzdami, tačiau iš bendros kūno laikysenos matosi, jog šuo nusiteikęs draugiškai. Urzgimas, surauktas snukis ir kakta įspėja nesiartinti (pvz.: kai šuo turi kaulą ir link jo artėja kitas šuo arba kai gina šeimininką).
Jeigu šuo uodžia ir čepsi, gali būti, kad užuodžia rujojančią kalytę. Patartina augintinį laikyti arčiau savęs, kad nepabėgtų, pajutęs rujos kvapą. Laimingą šunį pažinsite iš „šypsenos“ – šuo kiek prasižiojęs, gali lekuoti.
