Šunys instinktyviai reaguoja į situacijas, kuriose jaučiasi nesaugūs. Dauguma pasirenka sustingimą ar pabėgimą, tačiau jeigu pabėgti galimybės nėra, nematydamas kitos išeities gyvūnas gali pulti. Išsigandęs šuo stengiasi atrodyti kuo mažesnis. Dažnai jo kūnas atrodo susikūprinęs, uodega pabrukta po užpakalinėmis kojomis, ausys atlenktos atgal, kūno raumenys ir snukis įtempti. Jis net gali staigiai pradėti stipriai šertis, priglusti prie žemės ar šlapintis po savimi. Jei yra tikimybė pabėgti, svorio centrą šuo paskirsto ant užpakalinių kojų. Jis gali žiūrėti į baimės šaltinį arba šalin, žiovauti, o jo vyzdžiai bus išsiplėtę.
Kai kurių šunų baimė niekada neperauga į agresiją, o kiti gali bandyti gintis, jei nėra galimybės pabėgti. Dažniausiai baimė agresija virsta, kai šuo sulaukia 1–3 metų amžiaus. Jei užblokuoti visi pabėgimo keliai ir šuo jaučiasi atsidūręs spąstuose, jis baltakiuoja, gūžiasi, šiepia dantis, šiaušia keterą ir gali kąsti. Jei jis grybštelės, tai darys žaibiškai greitai ir iškart atsitrauks kaip galėdamas toliau nuo grėsmės. Saugokitės užspeisto į kampą šuns – geriau jam palikti kelią pasprukimui.
Bailus šuo gali gyventi normalų gyvenimą, netgi tapti tarnybiniu ar terapijos šunimi – svarbu išmokti baimes kontroliuoti. Žinoma, ne visada, ypač „pažengusiems atvejams“, galima padėti šimtu procentų, tačiau baimę ir nerimą praktiškai visada galima daugiau ar mažiau sumažinti.
Kaip atsiranda bailūs šunys
Daugelis žmonių galvoja, kad bailus šuo buvo kaip nors kankintas. Deja, dažnai net skriausti šunys gali nepasižymėti baime, o, atrodo, tinkamai auginti ir auklėti vis tiek elgiasi netinkamai. Bailumas neretai būna socializacijos trūkumo pirmaisiais šuniuko gyvenimo mėnesiais padarinys, jis gali atsirasti ir dėl nemalonios patirties vadinamaisiais baimės periodais (8–10 sav. ir 4 mėn. amžiaus). Baimė gali turėti genetinį pagrindą – kai kuriais atvejais ji gali būti paveldima, ypač jei poruojami prasto temperamento, kokių nors psichinių problemų turintys šunys. Be to, šuniukai netinkamo elgesio gali išmokti iš bailios motinos.
Jei užblokuoti visi pabėgimo keliai ir šuo jaučiasi atsidūręs spąstuose, jis baltakiuoja, gūžiasi, šiepia dantis, šiaušia keterą ir gali kąsti.
Jei šuniukas nebus supažindintas su tokiais dalykais kaip netikėti garsai, ateityje jis gali supanikavęs pabėgti fejerverkų metu ir pan.
Dažnai šeimininkai patys skatina šuniuką bijoti – jį lepina, po kiekvieno baimės pasireiškimo guodžia. Taip visai netyčia savininkas augintinį išmoko „baimės atsako“ – gyvūnui atrodo, kad bailus elgesys yra gerai.
Šuo bailesniu gali tapti dėl tam tikrų fizinių negalavimų. Epilepsija dažniausiai prisideda prie baimės agresijos, o skydliaukės funkcijų sutrikimai paveikia šuns nuotaiką. Gyvūnas, turintis regos ar klausos problemų, gali bijoti to, ko negali pamatyti ar išgirsti. Ausų infekcija sergantis augintinis gali tapti neįprastai jautrus garsams, o lėtinio skausmo (artrito, klubo sąnario displazijos) kankinami šunys kartais pasižymi kaprizingumu ir netoleruoja kai kurių dalykų.
Kaip kovoti su šuns baimėmis
Šunį įsigykite tik iš patikimo veisėjo. Kai kurie augintojai tiki, kad bailios ar nervingos kalės kergimas padės jai „aprimti“. Tai klaidingas įsitikinimas, o blogiausia tokio „rūpinimosi“ pasekmė – šuniukai, kurie iš mamos probleminį elgesį gali paveldėti (arba jo išmokti). Bailaus ar pernelyg agresyvaus augintinio negalima veisti – geriausia jį kastruoti ar sterilizuoti.
Vienas iš galimų kovos su baimėmis būdų – pašalinti gyvūną iš situacijos, kuri kelia nerimą, taip pat vengti tam tikrų „probleminių“ situacijų, tačiau dažniausiai tai būna gan sunkiai įgyvendinama praktiškai.
Augintinio baimes geriausia ignoruoti. Negalima išsigandusio šuniuko apkabinti, glausti prie savęs ar guosti – nors žmogui tai natūralus elgesys, šunyčiui jis išugdys baimės elgesį, kadangi jam atrodys, jog už bailią reakciją jis giriamas. Jei išsigandęs 8–11 savaičių amžiaus šuniukas nuolat bus guodžiamas, baimė gali įsišaknyti taip giliai, kad išnaikinti jos nepavyks. Bausti šuns taip pat negalima – tai tik sukels dar didesnį stresą, be to, neverskite jo kažko daryti per prievartą. Žinoma, už gerą, tinkamą elgesį augintinį galima apdovanoti.
Socializacija yra gyvybiškai svarbi. Šuniukai, ypač iki 16 savaitės amžiaus, turi sudalyvauti kuo dilesniame kiekyje įvairių situacijų. Jei augintinis rodo polinkį agresyviam elgesiui, vertėtų pasikonsultuoti su dresuotoju ar šunų elgsenos specialistu.
Kiekvienas šuo turi būti dresuojamas, tačiau bailiems šunims tai itin svarbu. Dresūra ne tik sustiprina ryšį su savininku – augintinį galima išmokyti, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Dresuojant jautrius ar bailius šunis, rekomenduojama taikyti teigiamą motyvaciją – naudojantis „tvirtos rankos“ metodais, situacija gali tik pablogėti.
Bailiems ar nedrąsiems šunims naudingiausia lankyti teigiamus metodus naudojančias dresūros mokyklas. Jei įsigijote suaugusį probleminį šunį, pirmas kelias savaites į užsiėmimus jo neveskite – palaukite, kol jis apsipras su jumis. Vieniems gyvūnams padeda grupiniai užsiėmimai (jei augintinis – itin „rimtas atvejis“, kelis pirmus užsiėmimus, kol jis apsipras, gali tekti stebėti iš toliau), su kitais dirbama privačiai.
Dažnai žaiskite – neretai šunys pasižymi nervingu elgesiu dėl to, kad neturi kur išlieti energijos. Bėgiokite, ilgai vaikščiokite, užsiiminėkite kokiu nors sportu, pvz., „agility“. Jei šuo ko nors bijo, jo dėmesį galima nukreipti mėgstamo žaislo pagalba (svarbu, kad skatinamas jis būtų už pageidaujamus veiksmus, tik ne baimę).
Vienas iš būdų įveikti baimę – išmokyti šunį sutelkti į jus dėmesį. Tam gali būti naudojamas skanėstas, žaislas ar balsas. Išmokyto šuns dėmesys bus nukreipiamas nuo gąsdinančio objekto, o baimės intensyvumas mažės. Svarbiausia kiekvieną kartą pasakius šuns vardą (ar kokią nors tam reikalui skirtą komandą) apdovanoti jį. Niekada nenaudokite to žodžio neigiamu aspektu, pvz., bausdami.
Atkreipkite dėmesį į savo kūno kalbą. Augintinis reaguoja ir į savininko emocinę būseną (ypač jei juo pasitiki). Būkite ramus ir atsipalaidavęs – sulėtinkite kvėpavimą (greitas kvėpavimas – nervingumo požymis), kalbėkite lėtu ramiu balsu, galite elgtis žaismingai. Kartais patariama pasitelkti žiovulį, kuris tarp šunų žinomas kaip raminantis signalas – jei pajutote, kad šuo nervinasi, atsisėkite šalia jo, pasisukite šonu ir kas kelias minutes nusižiovaukite.
 |
| Kęsto Masilionio nuotr./Bailus šuo |
Problemiškiems šunims gali padėti desensibilizacija. Tai – laipsniškas šuns pratinimas prie tam tikrų situacijų, kol šis jose pradeda jaustis saugiai. Svarbu pradėti nuo mažų dalykų ir niekur neskubėti. Norint pagerinti šuns pasitikėjimą, sumažinti nerimą ir baimę, reikia naudoti švelnius, teigiamus metodus. Procesą bandant paspartinti, rezultatas gali būti priešingas. Visada stebėkite šuns kūno kalbą – jei jis pradeda rodyti baimės, nervingumo ženklus, „darbo“ procese grįžkite iki tos vietos, kur jis bus atsipalaidavęs. Ieškokite teigiamų asociacijų su negatyvius jausmus keliančiu objektu. Kai šuo įsitempęs ar bijo, nepatartina naudoti maisto – gali būti, kad jis šuns labai nesužavės, kadangi šis gali paklusti instinktui, sakančiam, jog pilnu skrandžiu sunkiau pabėgti.
Jei gyvūnas bijo tam tikrų garsų, juos galima įrašyti (arba įsigyti specialiai tam reikalui skirtų CD su paruošta „medžiaga“) ir nuolat (tai yra, savaitę ar ilgiau – priklauso nuo šuns reakcijos) leisti vis garsinant, kol augintinis nekreips į juos dėmesio. Taip pat galima skatinti teigią reakciją į kai kuriuos garsus – pvz., numesti ant žemės didelę knygą ir tuo pačiu šunį girti bei su juo džiaugtis.
Jei šuo labai bijo žmonių (ypač jei baimė perauga į agresiją), desensibilizaciją reikia pradėti nuo mažų dalykų. Pirmiausia pasodinkite šunį ramioje vietoje, kur jis galėtų ramiai sėdėti ir stebėti aplinkinį pasaulį. Ten turėtų būti šiek tiek pėsčiųjų, bet jokios minios. Puiki vieta šioms treniruotėms – ramus parkas. Jei pastebite, kad šuo baiminasi, didinkite atstumą tarp jo ir stresą keliančių objektų. Turi būti sudaryta galimybė aplinkinius matyti, tačiau nebijoti, kad šie prieis pernelyg arti (pvz., stovėti atokiau nuo tako).
Jei šuo rodo baimės požymius, negirkite, nepeikite ir neguoskite jo (guodžiamas augintinis galvos, kad baimė yra teisingas atsakas) – kalbinkite jį įprastu, normaliu balsu, šitaip sumažinsite priežastį jausti nerimą. Šis etapas turi trukti mažų mažiausiai savaitę, o aplankyti tokių ramių vietų reikėtų kuo daugiau. Kai būsite visiškai tikri, kad šuo atsipalaidavęs, galite prisiartinti prie pėsčiųjų tako. Kai pasieksite tašką, kada žmonės vaikšto gana arti, o šuo nepatiria neigiamų emocijų, duokit jam skanėstą už kiekvieną ramią reakciją. Žinokite šuns „komforto zoną“ ir visada didinkite atstumą kai tik pastebite, kad jis įsitempė. Šie užsiėmimai turėtų tęstis 1–2 savaites ar net ilgiau – kol šuo supras, kad praeiviai grėsmės nekelia.
Kitas etapas – paprašyti, kad nepažįstami žmonės praeidami žiūrėtų į šunį ar duotų jam skanėstą. Kai šuo paima skanėstą, ignoruokite šį elgesį, tačiau pratimą pakartokite kelis kartus. Vėliau prie treniruočių galima prijungti pokalbį su tais nepažįstamaisiais (svarbu, kad jie nebandytų paliesti šuns ar jam ką nors sakyti). Po kurio laiko šuniui pašaliniai asmenys asocijuosis su maloniais dalykais. Greičiausiai šuo atsargumo svetimiems žmonėms neatsikratys, tačiau tai ir nėra bandymas paversti jį geriausiu visų draugu. Desensibilizacija padės atsipalaiduoti tarp nepažįstamųjų ir sieti juos su gerais dalykais.
Panašus pratimas galimas ir namuose. Paprašykite, kad svečiai visiškai ignoruotų jūsų augintinį – nekalbėtų, nežiūrėtų į jį, nebandytų paliesti. Jūs taip pat turite jį ignoruoti. Tarp šuns ir svečio padėkite skanėstą. Jei šuo eina jį paimti, ignoruokite tokį elgesį, o pratimą pakartokite kelis kartus. Vėliau svečias gali skanėstą laikyti rankoje (tik vėl – jokio žiūrėjimo, kalbinimo ar lietimo). Šuo judėti turi savo tempu (neskubinkite jo), negirkite, jei jis skanėstą paima ir nepeikite, jei jis to nedaro. Kol bus pastebimas progresas, tokie „žaidimai„ gali trukti savaites ar net mėnesius.
Jei šuo bijo kitų savo gentainių, baimės pažinimo „pratimams“ naudokite mažesnius draugiškus ir santykinai ramius šunis (kartais tokių užsiėmimų gali pasiūlyti kai kurios dresūros mokyklos). Kai šuo tarp jų pradeda jaustis gerai, galima „įlieti“ didesnius, aktyvesnius keturkojus. Šis procesas gali trukti kelias savaites. Nerimą mažinti gali ir savimi pasitikintys šuns draugai. Jei šuo turi atsipalaidavusį, pasitikintį savimi draugą, pabandykite vedžioti juos kartu.
Tegul šuo namuose turi saugią vietą – geriausia narvą. Tai itin svarbu bailiam ar nuo išsiskyrimo nerimo kenčiančiam gyvūnui, tačiau net labai savimi pasitikintis ir stabilus šuo dėl kokių nors priežasčių gali norėti atsitraukti į privačią vietą. Svarbu, kad šuniui narvas sukeltų teigiamas emocijas, o ne asocijuotųsi su kalėjimu.
Nepakankama mityba gali sukelti serotonino trūkumą, o per mažas jo kiekis siejamas su nerimu ir agresija.
Padėti gali ir kokybiškas maistas. Daugumoje ekonominės klasės pigių pašarų pagrindinė sudedamoji dalis būna grūdų produktai (problema – ne baltymų kiekis, o jų kokybė). Nepakankama mityba gali sukelti serotonino trūkumą, o per mažas jo kiekis siejamas su nerimu ir agresija. Nervingų šunų, gaunančių pernelyg daug prastos kokybės baltymų ar angliavandenių, nerimas gali būti kiek aukštesnio lygio. Patariama ėdalą rinktis ir be jokių cheminių priedų, kurie tai pat gali turėti tam tikros įtakos elgesiui.
Kaip pagalbines priemones galima naudoti įvairius maisto papildus ar net vaistus. Tradiciniai augalai, pagerinantys nerimo, nervingumo, jaudrumo, hiperaktyvumo, baimės, kelionės ligos simptomus, naudojami ir kaip epilepsijos gydymo papildymas – kalpokės bei valerijonai. Kai kas naudoja ir imbierus ar ramunėles. Kartais veterinarai ar šunų elgesio specialistai gyvūnui gali išrašyti specialių vaistų. Jei jus tai domina kaip alternatyva, vis tiek pirma išbandykite elgesio modifikacijos ar augalines priemones. Nesitikėkite, kad tabletės ar lašiukai išspręs visas problemas – geriausiai jie veikia, jei būna derinami su kitais gydymo būdais.
Užsienyje populiarėja kvapnūs gėlių ekstraktai, padedantys sumažinti emocinių bei su stresu susijusių sutrikimų požymius, aromaterapija. Jokių objektyvių pranešimų apie šių priemonių veiksmingumą nėra, nors, atrodo, levandų ar bergamotės kvapo terapija kartais padeda. Šių eterinių aliejukų galima įsigyti ir Lietuvoje, jais galima patepti šuns ausų galiukus ar užlašinti ant antkaklio, kuris šuniui judant po truputį skleistų raminantį kvapą. Kai kas pritaiko ir atpalaiduojantį masažą – jo metu reikia lėtais, ilgais judesiais glostyti šuns šonus, nugarą, krūtinę ir kaklą.
Šiuo metu vis labiau populiarėja feromonai. Laktuojančios žinduolių patelės išskiria natūralią medžiagą – „raminimo feromoną“, kurio paskirtis yra nuraminti palikuonis. Jis nuramina šunytį stresų metu ir suteikia pasitikėjimo, kai susiduriama su svetima aplinka ar įgyjama nauja patirtis. Tyrimai parodė, kad šių feromonų suteikiamas pasitikėjimo jausmas būdingas ir suaugusiam šuniui. Sintetiniai šio feromono preparatai atrodo kaip į elektros tinklą jungiami difuzoriai ar purškiamos priemonės (rinkoje platinamos firminiu pavadinimu D.A.P.). Tai – ne stebuklas ar panacėja, tačiau eksperimentiniai įrodymai gana geri – yra šunų, kuriems tai padeda.
