Manuela pradingo 1982-aisiais. Almeida šeima spėjo, kad ji galėjo išropoti į lauką pro praviras duris. Nors visa šeima ilgai ieškojo savo numylėtosios augintinės, niekam nė į galvą nešovė patikrinti sandėliuko, į kurį niekas kitas išskyrus šeimos galvą nekeldavo kojos. Ten Leonelis Almeida laikydavo įvairiausius rakandus ir niekam neleisdavo nieko iš ten išnešti.
Tačiau mirus tėvui Leoneliui, jo jau užaugę vaikai nutarė ištuštinti paslaptingąjį sandėliuką. Senoje muzikos grotuvo dėžėje Manuelą rado Leonelio sūnus Leandras. „Padėjau dėžę prie visų šiukšlių, kad ją išvežtų, ir kaimynas manęs paklausė, ar ketinu išmesti ir vėžlį, – pasakojo Leandras. – Pažiūrėjau vidun ir pamačiau ten Manuelą. Iš karto visas išbalau – negalėjau patikėti, kad ten ji, ir dar gyva!“
„Mano tėvas manė, kad jis bet ką gali sutaisyti, todėl viską tempdavo į namus ir laikydavo tame užrakintame sandėliuke. – pasakojo Leonelio dukra Lenita, kuriai vaikystėje ir buvo padovanotas vėžlys. – Jeigu jis rasdavo seną televizorių, parsinešdavo namo, nes manė, kad jo detales galės kada nors vėliau panaudoti taisydamas kitą televizorių. Jis viską kaupė ir kaupė, o mes į tą kambarį nė nedrįsome eiti.“
„Mes labai džiaugiamės, kad vėl turime Manuelą. Tačiau niekaip negalime suprasti, kaip ji šitiek metų sugebėjo išlikti gyva tame sandėliuke“, – kalbėjo Lenita.
Veterinaras Jefersonas Piresas papasakojo, kad šios rūšies vėžliai gali išgyventi ilgą periodą nieko nevalgę. „Be maisto jie gali išgyventi dvejus trejus metus. Gyvendami laukinėmis sąlygomis jie gali valgyti vaisius, lapus, nudvėsusius gyvūnus, netgi išmatas. Manuela greičiausiai išgyveno valgydama vabzdžius arba medinėse grindyse buvusius termitus“, – kalbėjo veterinaras.
Manuelos ir jos šeimininkų nuotrauką galite pamatyti paspaudę čia.
