Kaip auga ragai? Poriniai elninių žvėrių ragai yra raginiai (keratino) arba kauliniai dariniai, išaugantys ant gyvūno kaktoje esančių vadinamųjų kelmelių.
Pradžioje tai – gyvas, krauju maitinamas ir švelnia oda padengtas darinys. Kai rago augimas baigiasi ir jis tampa negyvas, sukaulėjęs, ant rago esančią sudžiūvusią nefunkcionalią odą žvėris nutrina į medžius, krūmus.
Kaulinis audinys iš pradžių būna baltas, tačiau medžių, į kuriuos žvėrys trina ragų odą (ąžuolai, alksniai, beržai, karklai) syvai nudažo ragus įvairaus intensyvumo ruda spalva. Šie ragai kasmet numetami ir jų vietoje auga nauji.
Elninių žvėrių patinai su savo jaunikliais jokių ryšių neturi, tad jų ginti tiesiog negali, to nėra jų įpročiuose ir biologijoje.
Kokia šių žvėrių ragų prasmė ir biologinės reikšmės? Kiekvienas toks žvėris, nešiojantis ragų karūną, klausimų apie jų prasmingumą nekelia. Jiems ragai – puošmena, kai kuo primenanti dailiąsias paukščių patinėlių rūbų spalvas, pentinus, dideles skiauteres.
Pagal ragų dydį, būklę sprendžiama apie žvėries vietą populiacijoje. Be jokių abejonių – didžiausius, sunkiausius ragus užaugina stirninai, elniai, danieliai ir briedžiai, kurie yra pačioje brandoje, kurie turi užtikrinti savo rūšies populiacijos kokybę.
Mes žmogiškai galvojame, kad ragai – labai svarbus ginklas, kuriuo žvėris gali apsiginti nuo pavojų ir net ginti savo jauniklius. Iš tikro toks galvojimas neatitinka tiesos, nes ragai yra daugiau ritualinę reikšmę turintys dariniai. Elninių žvėrių patinai su savo jaunikliais jokių ryšių neturi, tad jų ginti tiesiog negali, to nėra jų įpročiuose ir biologijoje.
Kokia šių žvėrių ragų prasmė ir biologinės reikšmės? Kiekvienas toks žvėris, nešiojantis ragų karūną, klausimų apie jų prasmingumą nekelia.
Ragai pagal paskirtį būna „panaudojami“ tik rujos metu, kai patinai gali susigrumti su kitais pretendentais į giminės pratęsimą.
Tiesa, mus kartais taip pat paveda žmogiškas tokių turnyrų esmės supratimas, nes ragai tikrai nėra žudymo įrankis, jais daugiau demonstruojama jėga, bet nesiekiama ką nors pribaigti. Kartais, deja, taip atsitinka, bet tokie atvejai reti.
Kai ruja baigiasi, raguoti patinai pamiršta savo ginklus ir gyvena taikų gyvenimą, dažnai net susiburdami į bendrus draugiškai gyvenančius pulkus.
Pagaliau ateina metas, kai žvėrys savaip supranta, kad ragai turi nukristi, gali būti, jog jie jaučia dirginimą. Tokie žvėrys būna neramūs, jie savo ragus trina į medžius, bando juo nulaužti nuo kelmelių, nuplėšti.
Pagaliau pavyko – vienas ragas nukrito. Antrasis sveria galvą į šoną, žvėris dar labiau neramus, jis visą dėmesį skiria tik jam, jau nereikalingam ragui. Tačiau nukrinta ir jis, ir stirninas, elnias, danielius ar briedis lieka baužas.
Tiesa, tai įvyksta skirtingu metu: stirninai ragus jau meta dabar, briedžiai – taip pat, nors kai kurie raguoti vaikščios iki žiemos vidurio, taurieji elniai ragus mes žiemos gale ar kovą, danieliai – tik pavasarį – balandį ir net gegužę.
Pasirodo, ragai reikalingi ne tik žvėrims. Žmonės labai džiaugiasi juos radę ir nešasi į namus. Seniau numesti žvėrių ragai buvo laikomi medžiotojų klubo ar būrelio, nuomojančio medžioklės plotus, nuosavybe.
Dabar medžioklės taisyklėse tokios nuostatos nėra, tad surastas ragas yra kiekvieno jį radusiojo džiaugsmas. Ir dar – ilgiau gulintys ragai paprastai apgraužiami pelių, pelėnų, voverių, net – lapių. Taip šie gyvūnai gauna raguose esančios vertingos medžiagos – kalcio.
