Dėl klimato pokyčių, padariusių poveikį Šiaurės Atlanto ledo dangai, tikriausiai periodiškai keitėsi ir lokių elgesys. Lokiams tarpusavyje poruojantis, motinos DNR perėjo iš rudųjų lokių baltiesiems, praneša Britanijos ir Amerikos mokslininkai.
Tyrimų rezultatai, šią savaitę paskelbti žurnale „Current Biology“, gali padėti išsaugoti baltųjų lokių rūšį, kuriai gresia išnykimas.
Baltieji ir rudieji lokiai – tai dvi meškų šeimos rūšys. Jos skiriasi pagal dydį, spalvą, kailio tipą, dantų struktūrą ir daugelį kitų požymių, aiškina mokslininkai.
Skiriasi jų ir elgsena. Baltieji lokiai – puikiai plaukioja, prisitaikę prie gyvenimo Arktyje sąlygų, o rudieji lokiai gyvena miškuose aukštai kalnuose ir Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos upių slėniuose.
„Nors yra tokių akivaizdžių skirtumų, mes pastebėjome, kad per pastaruosius 100 tūkst. metų šios dvi rūšys poravosi viena su kita“, – sakė tyrimui vadovaujantis Bethas Shapiro iš Pensilvanijos valstijos universiteto.
„Tyrimai parodė, kad rudojo lokio genetinės medžiagos išliko pas baltuosius lokius genomo motinos dalyje, arba DNR, perduodamo palikuonims pagal motinos liniją“, – pridūrė jis.
„Bet iki šiol buvo nesuprantama, kada dabartiniai baltieji lokiai gavo tokios formos mitochondrinį geną“, – sakė mokslininkas.
Atlikus 242 baltųjų ir rudųjų lokių genetinį tyrimą, buvo palyginti lokių iš įvairių geografinių zonų DNR per pastaruosius 120 metų.
B.Shapiro komanda nustatė, kad dabartinio rudojo lokio mitochondriniai DNR pasikeitė – smarkiai sumažėjo genetinės variacijos ir buvo pereita prie būklės, kai genofondą sudaro tik viena tam tikro geno forma.
Panašūs pokyčiai tikriausiai įvyko per ar prieš pastarojo ledynų laikotarpio vidurį.
„Nors baltieji ir rudieji lokiai buvo vieni šalia kitų ilgą laiką, labai keista, kad Airijos rudųjų lokių genai taip greitai buvo perduoti baltiesiems lokiams“, – sakė tyrėjas Markas Thomas, dirbantis drauge su B.Shapiro.
„Tai tik įrodo, kad kilmės klausimai ne tokie paprasti, kaip atrodo“.