Dažnas medžiotojas sakosi į medžioklę traukiantis pirmiausia dėl patiriamo jaudulio, užplūstančio adrenalino sekant žvėrį, progos pabūti gamtoje, pabendrauti su kolegomis, dėl vis dar gyvo žmoguje medžiotojo instinkto.
„Medžiotojo instinktas reikalingas ir mums, gamtos fotografams, antraip tiek tą žvėrį ir matysi. Tik ar būtina dėl to pralieti kraują? Ar neužtenka taiklaus fotošūvio?“ – retoriškai klausia gamtos fotografų klubo „Naturephoto.lt“ sumanytojas ir įkūrėjas gamtininkas Romualdas Barauskas.
Pastaruosius kelerius metus R.Barauskas atsidavęs žinduolių fotografijai. Žvėrims neabejingi ir dar bent pora dešimčių klubo narių: Renatas Jakaitis, Kęstutis Čepėnas, Marius Kavaliauskas, Jovytas Parvainis, Kęstutis Vecka, Rimantas Nalivaika ir kt. Jie neretai jaukius rudens vakarus prie televizoriaus iškeičia į ūkanotus miškus. Vaikšto tais pačiais takais kaip girių gyventojai ir per fotoobjektyvą akylai stebi jų gyvenimą.
 |
| Romualdo Barausko nuotr./Taurusis elnias |
Ruduo – didžiausių mūsų miškų gyvūnų – kanopinių žvėrių rujos metas. Artėjant vakaro sutemoms giriose ima stenėti briedžiai, kosėti danieliai, krūptelėti verčia tauriųjų elnių riaumojimas. Rujos metu žvėrių elgsena labai pasikeičia, jie tampa kur kas aktyvesni dieną. Pasak gamtos fotografo, vasarą lankantis miškuose įtarti netoliese esant taurųjį elnią ar briedį, ypač paprastam miestiečiui, labai sunku. Visai kas kita rudenėjant. Užvirus tuoktuvių aistrai, stenėdami, kosėdami ar garsiai riaumodami gyvūnai praneša apie savo užimtas teritorijas konkurentams ir... jų tykantiems medžiotojams.
„Mes ne prieš medžioklę apskritai. Tačiau medžioklės dėl malonumo, dėl meilės gamtai nesuprantu. Fotomedžioklė, mano galva, – puiki alternatyva, ir žvėris gyvas, ir „medžiotojas“ patenkintas“, – sako R. Barauskas.
Dauguma klubo narių nėra profesionalūs gamtininkai, į klubą juos atvedė noras pabėgti nuo miesto šurmulio, geriau pažinti gyvūnijos ir augalijos pasaulį ir, žinoma, aistra fotografijai. Fotografuoti laukinius gyvūnus, ypač žvėris, tokioje šalyje kaip Lietuva ir kaimyninės valstybės nėra paprasta. Kaip ir medžioklėje, tam išties reikalingas medžiotojo instinktas, tik, ko gero, labiau išlavintas.
Geram kadrui labai svarbu ir aplinka, ir apšvietimas, ir rakursas – nepaprašysi „modelio“ pasisukti į vieną ar kitą pusę arba paėjėti keletą žingsnių į šoną, kur atsiveria graži miško aikštelė.
„Žvėrys, skirtingai nei kiti gyvūnai, be geros regos, klausos, savisaugos instinkto, turi puikią uoslę, todėl žmogų gali pajusti iš gana toli“, – sako vienas pirmųjų gamtos klubo narių R.Jakaitis. Jo trofėjų kolekcija labai įvairi ir gausi. Pernai ją papildė laisvėje gyvenančio vilko portretas, kuris pelnė laurus pirmajame respublikiniame laukinės gamtos fotografijų konkurse. Lietuvoje laisvėje slampinėjantį pilkį yra nufotografavę vos keli žmonės, o kur dar itin retų sparnuočių, tokių kaip žalvarniai, tetervinai, kurtiniai, jūriniai ereliai, nuotraukos. Ar daug medžiotojų gali pasigirti tokiais retais trofėjais?
Tam tikra prasme fotomedžioklė yra didesnis iššūkis nei įprasta medžioklė. „Šiuolaikiniais ginklais apsiginklavusiems medžiotojams nereikia prie gyvūno prisiartinti 20–30 metrų atstumu, o fotomedžiotojas, kad padarytų gerą kadrą, turi prisėlinti labai arti“, – savo kolegoms pritaria K.Čepėnas, su fotoaparatu aplankęs Argentiną, JAV, Afriką, Šri Lanką, Baltarusiją, daug Rusijos regionų ir kitas šalis.
Gamtos fotografui vien susekti žvėrį ir paleisti taiklų fotošūvį negana. Geram kadrui labai svarbu ir aplinka, ir apšvietimas, ir rakursas – nepaprašysi „modelio“ pasisukti į vieną ar kitą pusę arba paėjėti keletą žingsnių į šoną, kur atsiveria graži miško aikštelė. Be to, beveik visi gyvūnai bijo žmogaus, jie jautriai reaguoja į trikdymą, tad svarbu neperžengti trapios ribos.
Deja, miškuose galima sutikti visokio plauko gamtos „mylėtojų“. Prasidėjus rujai kanopiniai žvėrys nebe tokie atsargūs, tad progos savo juodiems darbeliams nepraleidžia ir brakonieriai. Pasak R.Barausko, ne kartą išsiruošus stebėti tauriųjų elnių teko viską mesti ir kartu su gamtosaugininkais vaikytis brakonierių.
„Jau kelerius metus stebim tauriuosius elnius, briedžius, tik gaila, kad vis rečiau tenka išvysti 8–10 metų gražuolį, pasipuošusį „auksine“ karūna“, – sako M.Kavaliauskas, kuris kaip niekas kitas gali palyginti fotomedžioklę ir medžioklę, mat pats priklauso ir medžiotojų būreliui. Mūsų šalyje trofėjinių ragų savininkų vis dažniau pasigenda ir kiti „Naturephoto.lt“ klubo nariai. Pasak fotografų, šiandien vos viename kitame miške patelių haremais rūpinasi brandos sulaukęs patinas. Daugelyje Lietuvos vietų ši pareiga tenka dar palyginti jauniems patinams.
„Naturephoto.lt“ klubui priklauso beveik 100 gamtos fotografų. Nors klubas narių gausa toli gražu neprilygsta Lietuvos medžiotojų skaičiui (apie 30 tūkst.), tačiau tikimasi, kad ateityje vis daugiau žmonių rinksis ne šautuvą, o fotoaparatą.
Savo trofėjų gamtos fotografai nelaiko asmeniniuose kompiuteriuose. Patys įdomiausi ir vertingiausi darbai eksponuojami svetainėje naturephoto.lt. Gamtos fotografai čia dalijasi patirtimi, vertina vieni kitų darbus. Neseniai atsinaujinusiose svetainėje pradėjo veikti „Fotoreportažo“ skyrelis, kuriame skelbiamos gamtos dienos naujienos.
„Mūsų gretose yra keletas medžiotojų, tačiau tikimės, kad ilgainiui jie atsiduos tik fotomedžioklei. Prasidėjus medžioklės su varovais sezonui, ketiname surengti panašią fotomedžioklę. Medžiosime tik fotoobjektyvais. Mes – už medžioklę be kraujo“, – sako R.Barauskas.
