Daugiau straipsnių Antrojo Pasaulinio karo tema – antraspasaulinis.net
...Vietoj įvado
Per visą žmonijos istoriją karai vyko kone nuolatos. Dabar mums įprasta, jog įvairiuose šių laikų kariniuose konfliktuose karaliauja technologijos – įvairūs sunkiasvoriai tankai su kelių skirtingų sluoksnių šarvais, viršgarsiniai naikintuvai ar bombonešiai, didžiuliai povandeniniai laivai ir kita. Vis dėlto tokios technologijos karybos istorijoje užima labai mažą dalį. Nuo pat tų laikų, kai atsirado poreikis ginti savo nuosavybę, buvo ieškoma būdų, kaip efektyviau tai padaryti. Atsakymas, kaip išvengti žmonių aukų ar įgyti šiokį tokį pranašumą prieš priešininkus, dažnai trynėsi aplink žmogaus kojas – šunys, saugoję turtą ir lydėję šeimininkus į medžioklę, arkliai, padėję nudirbti sunkius darbus, prie aukštesnių pastatų ratus sukantys balandžiai ar net katės ir lokiai – visi kare vienu ar kitu metu buvo panaudoti.
Nors gali pasirodyti, kad supriešinau gyvūnus ir technologijas, Antrojo pasaulinio karo metais, kai karinė technika jau buvo gana stipriai patobulėjusi, gyvūnai karyboje buvo naudojami labai plačiai. Šiame straipsnyje trumpai aprašysiu vos trijų gyvūnų panaudojimo metodus: papasakosiu, kaip karyboje buvo naudojami šunys, balandžiai ir arkliai, giliai nesileisdamas į konkrečius atvejus ir analizę. Straipsnyje rasite ir įvairių herojais tapusių gyvūnų aprašymų, kurie puikiai iliustruoja tekstą, dar kartą pabrėždami, kokia svarbi rolė jiems teko. Būtent todėl jiems buvo skirti specialūs apdovanojimai, statomi paminklai, rašomos knygos. Pradėti verta nuo to, su kuriuo daugelis jūsų bendrauja kasdien, kuriam nereikia socialinių tinklų, kad būtų jūsų draugu.
| Jorkšyro terjero kalaitė Smoky | |||
| Smoky (1943–1957) – jorkšyro terjero kalaitė, tarnavusi Antrajame Pasauliniame kare. Nuo tada, kai ją rado apleistame apkase, ji visur keliavo su kapralu W.A.Wynne'u – visada slėpdavosi kario kuprinėje prie daiktų, kuriuos jis įprastai nešiojosi. Tiesa, kartais jai tekdavo paėjėti ir pėsčiomis, tačiau mažoji Smoky su šiuo sunkumu susitvarkydavo noriai ir be pasekmių. Kadangi nebuvo oficialus karo šuo, jai teko maitintis maistu, kuriuo pasidalindavo šeimininkas, ji negalėjo naudotis kariuomenės veterinaro paslaugomis. Nepaisant prastų, regis, tokiam mažam, kambariniam šuneliui, nepakeliamų sąlygų, Smoky niekuomet nesirgo, išmoko keletą triukų ir linksmino kareivius. Sakoma, kad ji netgi išgelbėjo šeimininkui gyvybę, paraginusi jį pasilenkti – jis išvengė apšaudymo, per kurį žuvo 8 vyrai. Smoky vykdė ir rimtesnes užduotis – pertempė telegrafo laidą siauru vamzdžiu, taip padėdama išvengti kasimo, truksiančio tris dienas. Smoky – pirmasis terapijos šuo, linksmino sužeistus karius, o po karo tapo labai žinomu šunimi. Apie ją buvo filmuojamos laidos, parašyta knyga. Dėl jos iki tol beveik pamiršta šunų veislė vėl išpopuliarėjo. Po mirties buvo palaidota 30-o kalibro amunicijos dėžėje, toje vietoje pastatytas paminklas. Visgi, dydis ne taip jau svarbu... |
|
Kai kalbama apie žmogaus draugystę su gyvūnais, nesunku nuspėti, kas turima omenyje. Tačiau netgi tokie populiarūs ir mylimi naminiai gyvūnai karo sąlygomis turėjo vykdyti užduotis, patys to nesuprasdami aukotis, o dėl to vėliau jiems buvo statomi paminklai, dovanojami medaliai. Kritinės situacijos vertė mąstyti išradingai, ieškoti būdų, kaip neišnaudojant daug resursų, padaryti didžiausią įmanomą žalą priešininkui, todėl kartais reikėjo aukoti ir gyvūnus, kuriuos tiek tuomet, tiek dabar žmonės laiko draugais. Geriausiai šių gyvūnų reikšmę apibūdina faktas, kad įvairiose pasaulio kariuomenėse jie pakankamai aktyviai tarnauja iki šiol ir būtent dėl diskusijos apie vieną iš panaudojimo sričių kilo mintis parašyti šį straipsnį. Taip, tikriausiai visi supratote, kad tai – ...
...Karo šunys
Šunys karyboje naudojami labai seniai: pirmieji šunys kariams padėjo jau maždaug prieš keturis tūkstančius metų. Jie yra tokie ištikimi ir paklusnūs gyvūnai, kad įvairių šalių kariuomenėms pasitarnauja ligi šiol. Dėl įgimto paklusnumo, imlumo dresūrai ir įvairių kitų biologinių savybių šunys karuose naudoti įvairiais tikslais – jų vaidmuo kariuomenėje svyravo nuo tiesioginės kovos, iki sargybos ar pagalbos ieškant sužeistųjų. Pastaroji sritis – sprogmenų, sužeistųjų paieškos, pasitelkiant itin jautrią uoslę – labiausiai žinomas ir naudojamas šuniškos pagalbos pritaikymo būdas.
Vaizdžiai tariant, būtent nosis yra pagrindinis šuns ginklas. Šunys ieškojo sužeistųjų po nuolaužomis, kurias palikdavo miestą nusiaubę bombardavimai. Griuvėsiuose palaidoti žmonės tais laikais, kai gelbėjimo technika nebuvo labai gerai išvystyta, būtų buvę pasmerkti, jei ne šuniška uoslė. Kita vertus, nors šiais laikais gelbėjimo darbuose naudojama daug įvairios technikos, kuri gerokai palengvina darbą, be šunų neapsieinama iki šiol. Dar daugiau – jie iki šių dienų tarnauja daugelyje pasaulio kariuomenių ir uoslės pasitelkimo metodai bei užduotys iš esmės nepasikeitė, todėl verčiau susikoncentruoti į įdomesnes Antrajam pasauliniam karui būdingas šunų tarnavimo sritis. Viena tokių – tiesioginė kova.
Žinoma, jog dar Hunas Atila savo karo žygiuose naudojo didelius, raumeningus molosinio tipo šunis (pavyzdžiui, mastifus), kurie nuo mažens būdavo auklėjami taip, kad būtų kuo žiauresni. Jie buvo dresuojami mušimu, badu, kartais šunimis pjudyti belaisviai. Dideli šunų būriai mūšiuose būdavo paleidžiami atskirai, dažniausiai dar prieš metant į kovą karius. Pagal straipsnio temą, aišku, kad tiesioginėse kovose šunys dalyvavo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Japonų pajėgos kovose dėl salų bandė panaudoti šunis tiesioginėje kovoje prieš amerikiečių pėstininkus, tačiau, priešingai nei Huno Atilos laikais, kariai jau buvo pasiruošę atremti tokią grėsmę ir nušaudavo šunis jiems net neprisiartinus. Taip tiesioginė šunų kova tapo nebeaktuali. Tačiau karas šunims niekuomet nesibaigia – to paties karo metais kitame fronte vyko gerokai išradingesni bandymai.
Jau minėta, kad pagrindinis šuns ginklas – nosis, tačiau buvo ir bandymų juos apginkluoti rimčiau. 1941 metais vokiški tankai Rytų fronte nuolatos demonstravo savo pranašumus prieš sovietinę karinę techniką, todėl desperatiškai ieškota būdų, kaip su tuo kovoti. Stiprūs vokiškų tankų šarvai buvo sunkiai įkandami sovietų ginklams, įprastinės prieštankinės priemonės kainavo daug ir ne visada pasiteisindavo, todėl ieškota silpnųjų tanko šarvų vietų. Ploniausi tanko šarvai, žinoma, yra jo apačioje, nes būtent iš šios pusės jo tyko mažiausiai pavojų. Todėl stengtasi rasti būdų, kaip padaryti žalos per tanko šarvų dugną.
Minos, kurios veikdavo tankui ant jų užvažiavus, buvo labai brangus resursas, dažnai jos tik nutraukdavo vikšrus, taip nebeleisdamos tankui judėti, bet ir stovėdami jie kėlė grėsmę. Reikėjo pigesnio ir paprastesnio būdo, kaip po tanku susprogdinti didesnius užtaisus – nuspręsta naudoti šunis.
Iš pradžių bandyta išmokyti šunis nunešti sprogmenis po tanku ir grįžti – sprogmenys turėjo būti detonuoti arba uždelsto veikimo sprogdikliais, arba nuotoliniu būdu. Deja, toks sprogdinimo būdas buvo pakankamai brangus ir kėlė pavojų šuns prižiūrėtojui, todėl buvo nueita kitu keliu – prie šuns nugaros pritvirtinta liemenė, ant kurios buvo sprogmenų prikrautas krepšys su rankena, kuri, jam palindus po tanku, nusilenkdavo atsirėmusi į tanko dugną ir ištraukdavo sprogdiklio žiedą. Nors pavadinau tai „sprogmenų prikrautų krepšiu ant liemenės“, pats mechanizmas, tenka pripažinti, gana išradingas – schema pateikiama žemiau.
 |
| ostfront.com nuotr./Šuns-minos schema |
Šitaip „madingai pasipuošęs“ šuo žūdavo tankui padarydamas rimtos žalos. Karo sąlygomis neverta tikėtis, kad šunys būtų sudėtingai apmokomi ir ruošiami – gyvūnai buvo dresuojami laikant juos alkanus, po to padedant maisto po tanku. Mūšyje alkanas gyvūnas bėgdavo po tanku, tikėdamasis ten rasti maisto ir taip detonuodavo sprogmenis. Bet tokioje dresūroje būta problemų: šunys, nors ir paklusnūs, akivaizdžiai nesuprato, kur ir kokiu tikslu iš tikrųjų bėga. Be to, jie yra kiek bailūs, todėl išsigąsdavo šūvių garso ir norėdavo parbėgti pas prižiūrėtoją. Tokiu atveju tam pačiam prižiūrėtojui tekdavo šunį nušauti, kol jis neprisiartino. Šunys taip pat nenorėjo lįsti po važiuojančiu tanku – kadangi jie nejautė pareigos pasiaukoti ir sąmoninga – nenorėjo žūti – važiuojanti ir burzgianti mašina jiems atrodė pavojinga. Todėl šunys bėgdavo šalia tanko, laukdami, kol jis sustos ir bus galima po juo palįsti, paieškoti maisto. Taip jie suteikdavo galimybę vokiečių kariams juos nušauti. Dėl šių priežasčių toks šunų panaudojimas nebuvo dažnas, vokiečių kariai netruko perprasti šią gudrybę ir stengdavosi iš toli pastebėti atbėgantį gyvūną ir jį nukauti. Kita vertus, karas žmonių širdžių nepaverčia akmenimis – šunų prižiūrėtojai vengdavo šio darbo.
Dėl tokios šuns-minos panaudojimo neefektyvumo ir galimo pavojaus (šuo gali nulenkti minėta rankeną ir šiaip pasivoliojęs, stengdamasis nusimesti naštą, pasiglaustęs prie savo prižiūrėtojo kojų ar netgi nubėgęs po saviškių tanku) 1942 metais SSRS pajėgos beveik nebenaudojo sprogmenimis ginkluotų šunų. Tai tik pora išradingesnių šių gyvūnų panaudojimo sričių Antrojo pasaulinio karo metais: šunys tai nešiodavo sprogmenis, tai jų ieškojo, pasitelkę savo itin jautrią nosį. Kita vertus, galima akcentuoti ne tik biologines savybes, bet ir charakterį – draugiškas šunų būdas karo metais pradėjo gana svarbią psichologinės pagalbos rūšį.
Jau minėjau, kad karas ne visas širdis verčia į akmenis. Visgi, sielos žaizdos skauda ne mažiau nei kūno – patyrus rimtų sužalojimų nesunku susirgti depresija, o ir kraupūs matyti vaizdai, išgyventos bendražygių žūtys ir baimė persekioja karius net po karo. Čia į pagalbą vėl tenka kviesti senus draugus – šunų terapija ir dabar yra gana plačiai paplitusi. Ji padeda atsigauti potrauminį šoką patyrusiems kariams ir ne tik – psichologiniu požiūriu padeda nusiraminti, užsimiršti.
Yra informacijos, kad būtent per Antrąjį pasaulinį karą karius prablaškydavo pirmasis terapijos šuo. Jis taip bent jau vadinamas. Tokiems šunims nereikia specialios dresūros, padeda vien buvimas su jais, kuomet kariai gali nekalbėdami, neatsakinėdami į klausimus bendrauti su, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, draugiškai nusiteikusia būtybe. Kita vertus, pirmasis terapijos šuo mokėjo ir keletą triukų, dėl kurių vėliau tapo garsus visose JAV. Šunų terapija šiais laikais jau yra gana plačiai paplitusi, naudojama ne tik padėti užsimiršti, atsiverti potrauminį šoką patyrusiems kariams, bet ir kitiems neįgaliesiems. Didelių pastangų ši veiklos sritis nereikalauja – padeda vien, taip, pasakysiu dar kartą, draugo buvimas šalia.
Tai tik kelios įdomesnės šunų panaudojimo karyboje sritys, jų yra gerokai daugiau. Biologinės savybės, leidusios juos taip panaudoti, yra stipri uoslė ir klausa, lojalumas savo šeimininkams bei imlumas dresūrai. Žinoma, šiais laikais šunys taip stipriai į karą nebėra įtraukiami, tačiau jų indėlis karyboje vis dar yra gana žymus ir svarbus, ypač vykdant paieškos, gelbėjimo darbus – ši funkcija sunkiai pakeičiama kokiais nors žmogaus sukurtais aparatais. Kita vertus, kai kurie gyvūnai, kurie Antrajame pasauliniame kare vaidino gana didelius vaidmenis, dabar mėgaujasi civiliniu gyvenimu – kitame skyrelyje kalbėsime apie gyvūną, kurio vaidmuo jau visiškai išstumtas modernių technologijų.
| Lenkų armijos lokys Wojtekas | |||
| Wojtekas (1942–1963) – Sirijos rudasis lokys, tarnavęs lenkų 22-ame artilerijos aprūpinimo batalione, II korpuse. Kadaise parsivežtas iš Irano, jis tapo tikra žvaigžde, kai per Monte Kazino mūšį padėjo pergabenti amuniciją. Jis dažniausiai miegojo su kitais kariais arba medinėje transportavimo dėžėje. Mėgo valgyti vaisius ir rūkyti arba valgyti cigaretes. Savo garsiojoje operacijoje kartu su kitais kariais nešė amunicijos dėžes ir nė vienos nepametė. Šis darbas pažymėtas ir oficialiame bataliono logotipe, kuriuo žymėtos transporto priemonės, ir prieš porą metų pasirodžiusiame televizijos filme, ir lentele Edinburgo zoologijos sode, kur jis nugyveno likusį savo gyvenimą. Zoologijos sode iki pat jo gyvenimo galo jį lankė bendražygiai kariai, kurie visuomet atnešdavo lokiui cigarečių, kurias jis kaip mat suėsdavo. Nepaisant žalingų įpročių, Wojtekas gyveno iki kol jam sukako devyniolika – nors jis niekada nebuvo laisvas lokys, nugyveno prasmingą ir išskirtinį gyvenimą. Galima pamiršti ir garsųjį amunicijos nešimą – draugiškas lokys visada prablaškydavo kareivius, pakeldavo jų dvasią. |
|
Greičiausiai niekam bent kiek besidominčiam šiuolaikine karyba nekyla klausimų, kaip XXI a. perduodama karinė informacija – ryšio palaikymo technologijos apima ir seną gerą radijo ryšį, ir palydovus, ir t. t. Technologijos leidžia informaciją apsaugoti, ją užkoduojant ar savotiškai „paslepiant“ nuo priešiškai nusiteikusių akių ir ausų. Tačiau negalima manyti, kad informacijos perdavimo saugumas ir šnipinėjimas nebuvo aktualus Antrojo pasaulinio karo metais. Viskas buvo priešingai – nors radijo ryšys jau buvo pakankamai patobulėjęs, kad būtų galima patikimai perduoti informaciją, juo nebuvo galima visuomet pasikliauti. Kita vertus, kosmoso užkariavimas taip pat prasidės tik Šaltojo karo metais, todėl žvalgybai reikėjo kitokių būdų. Čia pasitelkti dabar greičiausiai miestiečiams nelabai patinkantys gyvūnai – balandžiai, o tiksliau – ...
...Karo balandžiai
Kai kur nors perskaitote žodžius „pašto karveliai“, prieš akis tikriausiai iškyla viduramžių vaizdai ir balandžiai su prie kojos pririštais meilės rašteliais. Tačiau jie naudoti ir ne taip jau seniai. Antrojo pasaulinio karo metu jų pernešamos žinutės buvo bene patikimiausias slaptos informacijos perdavimo būdas, ypač kai radijo ryšys ir kodavimo priemonės buvo neprieinamos: balandžiai susitapatina su miesto aplinka, nes šių paukščių yra itin daug, nebijo žmonių ir, svarbiausia, turi įgimtą krypties pojūtį.
Didžioji Britanija karo metu panaudojo apie 250 tūkst. pašto karvelių, kurie pernešdavo trumpas žinutes, daugiausia į ir iš vokiečių okupuotos Prancūzijos. Tiesą pasakius, jie buvo tokie svarbūs, kad vokiečiai ieškojo būdų, kaip sutrukdyti tokiam bendravimui. Jie pasitelkė kitus paukščius – sakalus, kurie turėjo gaudyti balandžius, skraidančius tarp Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos. Karo balandžiams trukdė ir kitos aplinkybės: blogos oro sąlygos, nuovargis, plėšrūs laukiniai paukščiai ir kt., todėl skaičiuojama, kad tik maždaug vienam iš aštuonių balandžių pavykdavo pasiekti tikslą.
Tačiau būtina paminėti, kad būta ir tokių, kuriems pavyko įvykdyti kelias dešimtis sėkmingų skrydžių. Metodika gana paprasta – balandžiai, žinoma, nemoka komandų, tačiau turi neprilygstamą krypties pojūtį. Netgi būdami nepažįstamoje vietoje, jie nesunkiai susiorientuoja, kurioje pusėje yra jų namai – jie jaučia magnetinius Žemės laukus (mechanizmas vadinamas „vidiniu kompasu“). Taigi, tereikia nugabenti balandžius tolyn, kur jiems pritvirtinama kapsulė su žinute ir jie grįžta atgal. Pats principas, kiek netikėtai, buvo panaudotas ir kitokiais tikslais.
Dar 1907 m. vaistininkas Juliusas Neubronneris sugalvojo pritvirtinti lengvą fotoaparatą prie balandžio krūtinės. Aparatas nufotografuodavo tai, virš ko skrido balandis – veikė su šiokiu tokiu uždelsimu. Nesunku suprasti, kaip tai galima panaudoti kare. Kadangi balandžiai yra linkę skristi namo maždaug tiesia linija, reikia nugabenti balandį į tą tašką, kuris su jo įprasta buveine ir vieta, kurią norima nufotografuoti, sudarytų tiesę. Žinoma, šis taškas dažniausiai yra priešo teritorijoje, todėl užduotis gana komplikuota.
Balandžiai buvo gana plačiai naudojami Pirmojo pasaulinio karo metu, tačiau fotografijai naudojami beveik nebuvo, nepaisant J.Neubronnerio pastangų įrodyti tokio šnipinėjimo naudą. 1932 metais vokiečiai paskelbė, kad sukūrė kamerą, kuri yra pakankamai lengva, kad ją galėtų panešti balandis, ir kuri gali vieno skrydžio metu padaryti per 200 nuotraukų. Tais pačiais metais Prancūzijoje paskelbta, kad jie taip pat sukūrė fotoaparatą, tinkamą nešti balandžiui, ir išmokė šunis nunešti ir paleisti balandžius už priešo linijos. Kaip minėta, balandžių paštas buvo naudojamas gana plačiai, tačiau kaip dažnai balandžiai buvo naudojami šnipinėjimui, nėra aišku. Tiesa, gerokai vėliau po karo principą išbandė ir CŽV, tačiau daug duomenų apie tai neturima. Visgi šiuolaikinės šnipinėjimo technologijos yra pasiekusios tokį lygį, kad vien mintis apie balandį su fotoaparatu atrodo kiek juokinga...
Tai ne visi balandžių panaudojimo karyboje būdai – būta netgi bandymų išmokyti juos numesti nedidelius sprogstamuosius užtaisus ar valdyti bombas. Tiesa, balandžių valdomos bombos idėja (specialiai apmokytas balandis snapo pastuksenimais ekrane turėjo nukreipti „šišnosparnio“ (BAT) tipo bombą į taikinį), sugalvota ir išvystyta bihevioristo B.F.Skinnerio, nesulaukė didelio pritarimo, kol galiausiai buvo išstumta elektroninių bombų valdymo sistemų. Todėl būtent aprašyti šnipinėjimo, informacijos perdavimo metodai yra įdomiausi ir buvo labiausiai paplitę.
Greitai po Antrojo pasaulinio karo karvelių buvo atsisakyta, nes radijo technologijos ištobulėjo, sekimas, žvalgyba tapo įmanomi aviacijos pagalba, vėliau – palydovais ar mažais bepiločiais lėktuvais, kurie gali atlikti daug daugiau funkcijų. Dabar balandžius fotografavimui ar žinučių nešiojimui naudoja tik įvairūs entuziastai, neįprastų dalykų mėgėjai, kurie netgi buriasi į draugijas ir klubus, tačiau toks jų naudojimas jau tarnauja tik pramoginiais tikslais, karo reikmėms pašto balandžių panaudojimas greičiausiai jau nebeįsivaizduojamas. Tiesa, kitas aprašytas gyvūnas taip pat dažnai siejamas su senovės laikais, riteriais ir kaimu, tačiau tebėra, kad ir ne tokiais metodais kaip anksčiau, naudojamas ir šiais laikais.
| Karo balandis Commando | |||
| Commando – Dickino medaliu apdovanotas balandis. Jis tarnavo britų pajėgose ir per savo karjerą atliko apie 90 sėkmingų skrydžių, per kuriuos pernešė svarbią informaciją į ir iš vokiečių okupuotos Prancūzijos. Nors skaičiai jau patys savaime atrodo įspūdingai, šlovę ir žvaigždės statusą balandis užsitarnavo ne dėl jų. Minėtu medaliu jis apdovanotas už tris skrydžius 1942 metais, kai pergabeno itin svarbią informaciją iš britų agentų Prancūzijoje į Didžiąją Britaniją. Šiose žinutėse buvo informacija apie sužeistus britų karius, vokiečių karių, pramoninių centrų buvimo vietą. Ilgi sunkūs skrydžiai buvo sudėtingi – tik vienam iš aštuonių balandžių pavykdavo sėkmingai pasiekti tikslą, todėl Commando statistika atrodo pakankamai įspūdingai ir šio balandžio pernešta informacija tikrai pasitarnavo sėkmingai karo pabaigai. |
|
Kaip jau nesunku nuspėti, čia bus kalbama apie žirgus. Jie – apdainuoti liaudies dainose, pavaizduoti herbuose, automobilių logotipuose, jiems statyti paminklai, rašytos eilės. Arkliai buvo pirmosios geresnės transporto priemonės varančioji jėga. Jie taip pat padėjo žemės ūkyje ir, žinoma, lydėjo karius į mūšį. Karuose jie naudoti visame pasaulyje, kur tik vyko kariniai konfliktai sausumoje. Žinoma, kad jie karyboje naudoti dar prieš 5 000 metų, todėl pagrįstai galime vadinti šį gyvūną labiausiai mūšiuose išnaudotu gyvūnu. Pagrindinės biologinės savybės, nulėmusios tokį didelį šių gyvūnų panaudojimą, žinoma, yra ištvermė, jėga, paklusnumas ir gebėjimas pereiti ten, kur sunkiasvorė technika pravažiuoti negali. Seniausiais laikais jais jojo kuokomis ginkluoti raiteliai, jie tampė romėnų kovos vežimus, karalių karietas. Jų simbolinė reikšmė buvo tokia didelė, kad senovės laikais karžygiai netgi buvo laidojami su savo žirgais. Šių gyvūnų reikšmė, atsirandant naujoms technologijoms, tenka pripažinti, nuolat mažėjo, tačiau ne tik viduramžiais, bet ir XX a. kariuomenėse vis dar tarnavo...
...Karo žirgai
Atsiradus šaunamiesiems ginklams, žirgų vaidmuo pirmą kartą stipriai susvyravo – išaugo pėstininkų vaidmuo, nes šaudymui reikėjo dviejų rankų, jojant buvo sunku nusitaikyti. Tačiau gero žirgo svarba išliko, nes kartu su naujomis karybos technologijomis augo ir karvedžių apetitas – pradėti ypač didelio masto karai, pareikalavę greitai keisti kariuomenės judėjimo kryptį, išteklių logistika taip pat pasidarė labiau komplikuota.
Pirmajame pasauliniame kare žirgai neteko dar daugiau reikšmės, nes šis karas labiau priminė statišką apkasų ir įtvirtinimų mūšį nei dinamišką kariavimą, kokie karai būdavo anksčiau, o taip pat šiame kare pirmą kartą panaudotas ir tankas. Tačiau žirgai vis tiek buvo naudojami – karo pradžioje dažnai pasitaikydavo greitų kavalerijos puolimų, žirgai itin plačiai naudoti žvalgyboje. Rytų fronte, kur kariavimas apkasuose nebuvo toks įprastas dalykas, kavalerijų pajėgos buvo išnaudojamos efektyviau, tačiau abi pusės žirgus labiausiai išnaudojo amunicijos, kitų atsargų pergabenimams.
Žirgų kavalerijos nebuvo galutinai atsisakyta netgi Antrajame pasauliniame kare, kai esminis vaidmuo atiteko pėstininkams ir tankams. Kavalerijas naudojo Lenkijos kariai prieš Vokietijos invaziją 1939 m. (su tuo yra susijęs bene žinomiausias Rytų fronto mitas apie tai, kaip lenkų kariai kardais kovojo prieš vokiečių tankus), vokiečiai bei sovietai rytų fronte taip pat pasikliovė arkliais, kur dėl prastos kelių būklės sunkia technika pravažiuoti buvo neįmanoma. Didžioji Britanija kavaleriją naudojo tik maždaug iki karo vidurio – tada jos atsisakė dėl nedidelio poreikio ir noro visą dėmesį skirti modernesnei kariuomenės pusei: sunkiesiems savaeigiams ginklams ir aviacijai (pastaroji buvo itin svarbi ir jai buvo skiriamas didžiausias dėmesys).
Vis dėlto yra žinomi ir tikri atvejai, ne legendos, kaip kardais ginkluota kavalerija itin sėkmingai veikė prieš šaunamaisiais ginklais ginkluotus pėstininkus. Pavyzdžiui, 1941 metais Ukrainoje, netoli Umanės miesto vokiečių kariai buvo įstrigę prie geležinkelio. Gerai įsitvirtinę Raudonosios armijos kariai keletą kartų atrėmė vokiečių puolimą, kol galiausiai pasirodę vengrų husarai privertė Raudonosios armijos karius trauktis. Tokio rezultato nesitikėjusiems vokiečių kariams tai sukėlė didelę nuostabą, vienas iš jų prisimindamas įvykius rašė: „Tąkart, neįtikėtina, tačiau senoviniai ginklai ir kariavimo technika triumfavo prieš modernias technologijas“.
Husarų daliniai dažniausiai efektyviai naikindavo apsuptus rusų pulkus, tačiau vienu sėkmingiausių kavalerijos panaudojimo atvejų Antrajame pasauliniame kare įprasta laikyti JAV 26-ąją kavalerijos diviziją, kuri sėkmingai gynėsi nuo japonų įsiveržimo Filipinuose. Kavalerijos žvalgai atsilaikė prieš japonų puolimą Luzone, pristabdydami du šarvuotos technikos ir du pėstininkų pulkus. Vėliau netgi nustūmė tankų dalinį atgal iki Balonano. Tiesa, JAV pajėgos plačiau kavalerijos netaikė. Per visą karą žirgai buvo naudojami ir kaip krovinių transportavimo priemonė – tiek dėl sunkiai pereinamų vietų, tiek dėl sunkvežimių trūkumo, arkliams teko tempti atsargas, amuniciją ar netgi nedidelius prieštankinius ar kitokius pabūklus. Tai buvo ypač aktualu Rytų fronto purvynuose, kur kelių būklė buvo itin prasta, o kariams tekdavo įveikti nemažus atstumus. Arkliai taip pat pasitarnaudavo ir kalnuose, kur dėl sudėtingo susisiekimo jie turėjo pergabenti minėtus krovinius – sunkioji technika negalėdavo saugiai važiuoti siaurais kalnų keliais, stačiomis įkalnėmis. Tiesa, šiam darbui taip pat naudoti ir asilai bei mulai. Šių gyvūnų svarba buvo didžiulė – jie buvo tapę strateginiu resursu – tiek vienos, tiek kitos pusės armijos dažnai nusavindavo valstiečių darbinius arklius.
Na taip, arklių panaudojimo būdai nebuvo tokie išradingi kaip šunų ar balandžių, tačiau jie buvo tokie svarbūs, kad giliai įsirėžė į daugelio valstybių kultūrą, tad kalbant apie karui naudotus gyvūnus nepaminėti arklių būtų mažų mažiausiai keista. Taigi galime išskirti tik dvi svarbiausias arklių panaudojimo sritis: logistiką ir tarnavimą kavalerijoje. Pastaroji sritis Antro pasaulinio karo kontekste, kai dažniausiai kalbama apie sunkiuosius tankus, kulkosvaidžius, pikiruojančius bombonešius ir kitą karinę techniką, atrodė kiek keistai ir reikalavo drąsos. Greičiausiai todėl ir buvo apipinta mitais ir legendomis. Dabar karyboje žirgai beveik nebenaudojami – vienintelė mūšiui pasirengusi kavalerija yra Indijoje, žirgus dar naudoja įvairios pavienės kovotojų grupės rytų šalyse, policija visame pasaulyje. Kita vertus, didžioji dalis žirgų sporto turi gilias šaknis, susijusias su karyba ir tai dar kartą įrodo, kad žmogaus ir gyvūno ryšys formavo kultūrą, kurios pakeisti moderniomis technologijomis neįmanoma.
| Stalingrado katė Murka | ||
|
||
| Murka – paprasta kiemo katė, tarnavusi Raudonojoje armijoje Stalingrade. Tiesa, žodis „paprasta“ su tokiais pasiekimais nesiderina. Per apgultį 1942 metais ji buvo naudojama labai panašiai, kaip įprastai buvo naudojami balandžiai – nešiojo svarbias žinutes apie priešo buvimo vietą, padėtį ir t. t. Kariai kovojo dėl kiekvieno pastato, kiekvieno skersgatvio, todėl visur tykojo pavojus. Žinutes su svarbia informacija per kelią pernešė ši katė. Nepavyko rasti duomenų nei kaip buvo atrastas jos talentas (turbūt buvo viliojama maistu), nei kaip ji atsirado kariuomenėje, tačiau teigiama, kad ji buvo deramai apdovanota – skanėstais štabe. Nors jai nebuvo suteiktas joks apdovanojimas, nepastatytas paminklas, jos pasirodymas kare vis tik buvo įvertintas gana įspūdingai – jau pasibaigus karui Murkai buvo dedikuotas straipsnis garsiajame „Times of London“ laikraštyje. |
Karybos istorijoje savo pėdsaką paliko daugiau gyvūnų nei vien arkliai, šunys ir balandžiai, tačiau šiame straipsnyje jau metas...
...Apibendrinimui
Straipsnio iliustracijose – toli gražu ne visi svarbiausi ir garsiausi gyvūnai, pasižymėję gera tarnyba, lojalumu ir įvykdytomis užduotimis. Tokių gyvūnų buvo daugybė, daug jų buvo apdovanoti, jiems statyti paminklai, kurtos televizijos laidos, filmai ir knygos. Tačiau daugelis mažųjų herojų tiesiog dingo tiek iš istorijos, tiek iš gyvenimo karo metu ir niekuomet nebuvo apdovanoti ar prisiminti. Tokia buvo karo logika – gyvūnai buvo strateginis resursas, o šis faktas kartu ir pabrėžia didelę jų svarbą, ir parodo požiūrį į juos.
Visus karo gyvūnus sieja vienas bendras bruožas – lojalumas. Tegul jie neturi patriotinių jausmų, nesupranta karo prasmės (o kas supranta?), bet jie vykdo visas jiems patikėtas užduotis, nepaisydami baimės, bado, kitų aplinkybių. – tik todėl, kad jų didysis draugas Žmogus jiems liepė. Ši žmogaus ir gyvūnų draugystė, susiformavusi per keletą tūkstantmečių, buvo pažangos sąlyga, vėliau ir strateginis karinis kintamasis.
Sunku pasakyti, koks gyvūnų indėlis ir reikšmė karo baigčiai, tačiau, nors ir nelemiama, ji buvo. Todėl istorijos mėgėjams būtina prisiminti ir bent kiek deramai paminėti. Tačiau nenorėčiau straipsnio baigti liūdna ir kiek patetiška gaida. Verčiau pasidžiaukime, kad gyvūnai karyboje jau beveik nebenaudojami. Jei karas baigėsi jiems, galbūt kada nors baigsis ir žmonėms.
Originalus straipsnis – svetainėje antraspasaulinis.net
TAIP PAT SKAITYKITE STRAIPSNĮ: Nežabota kariškių fantazija: "branduolinės" vištos, "prieštankiniai" šunys ir "padegamieji" šikšnosparniai
