Gyvūnų gelbėjimo komandos pradininke ir lydere vadinama Tautmilė Stanevičiūtė, šiuo metu neįsivaizduoja savo gyvenimo be „Tautmilės prieglaudėlės“ globotinių.
Nejučia iškyla klausimas: su kuo gyvūnų prieglaudų savanoriams tenka susidurti kiekvieną dieną.
Dienos pradžia – smagūs pasivaikščiojimai lauke
Net ir nežinant tikslaus adreso, gyvūnų prieglaudą surasti nėra sunku – jau per kelis namus galima išgirsti žmogaus švelnumo pasiilgusių šunų lojimą. Kyštelėjus galvą pro duris į prieglaudą dažnas tikriausiai išsigąstų – būrys įvairiausio ūgio ir sudėjimo šunų ima sveikinti nepažįstamuosius savo balsais.
Pirmoji pažintis su prieglaudos savanoriais įvyksta dar lauke: šunų vedžiojimas – neatidėliotinas darbas, kurį reikia atlikti vos atėjus į prieglaudą. Įdomu tai, kad iš pradžių į mus, nepažįstamuosius, nepatikliai žiūrėjo ne tik jos globotiniai, bet ir patys savanoriai. Juk neaišku su kokiais ketinimais nė karto nematyti žmonės čia atėjo. Tačiau neilgai trukus ir vienos dienos savanorių rankose atsidūrė pavadėliai, o greta kojų – lakstyti nusiteikę šunys. Tuomet ir prasidėjo kelionė.
Visi gyvūnai patiria kur kas mažiau streso, kai nėra įkalinami narvuose, – tvirtina Tautmilė.
Visų pirma į akis krito tai, kad šunys yra laikomi ne narvuose. Tautmilė patvirtino, kad daugelis stebisi tokia tvarka, nes yra įpratę prieglaudas įsivaizduoti su geležiniais narvais. „Visi gyvūnai patiria kur kas mažiau streso, kai nėra įkalinami narvuose. Žinoma, vos atvykusius ar sergančius gyvūnus karantino laikotarpiu laikome atskiroje patalpoje. Narvų neišvengia ir tie, kurie yra agresyvūs, nemėgstantys kitų gyvūnų. Tačiau ir juos stengiamės kuo greičiau socializuoti“, – pasakoja Tautmilė.
Pirmą kartą atvykus sunku išsiaiškinti, kurie globotiniai jau buvo lauke, o kurie dar ne, nes visi šunys prieglaudoje vaikščioja laisvi. Vienas iš prieglaudos savanorių, paklaustas, ar nesusimaišo tarp globotinių, tik gūžtelėjo pečiais: „Juk jie visi tokie skirtingi. Ir ne vien savo išvaizda. Turbūt, kiekvienas savanoris žino visas globotinių istorijas, visus gyvūnus šaukia vardais. Tad negi juos supainiosi?“
Bevaikštant lauke savanoriai noriai pasakojo kiekvieno globotinio istoriją. „Štai čia Kimas. Nors jis turi tik tris kojas, visiškai dėl to nesinervina: užlipa visur, o bėgantį kartais ir sveikiems šunims sunku pagauti. Tai dabar jis toks yra. Tačiau tada, kai tik pakliuvo pas mus į prieglaudą, atrodė baisiai – visas sumaitotas. Pasirodo, jis pakliuvo po automobilio ratais ir smarkiai nukentėjo, todėl šeimininkai jo ir atsisakė“, – apie vieno iš globotinių likimą pasakojo savanoris Rokas.
Tai tik viena iš daugelio istorijų. Tačiau ir jos pakanka, kad pradėtum galvoti, kokie žiaurūs ir tuo pačiu kokie gailestingi gali būti žmonės: štai vieni be gailesčio palieka, o kiti suteikia dar vieną šansą.
Bevedžiojant šunis ir besikalbant su savanoriais praeina pirmoji savanorystės valanda.
Savanoriai – „aptarnaujantysis personalas“ globotiniams
Atlaikius visą vedžiojimo maratoną daugelis tikriausiai pagalvotų, kad savanorystė – tikra svajonė. Juk džiaugsmingi pasivaikščiojimai su šunimis ilgam suteikia gerų emocijų. Tačiau tuo savanorių darbas tik prasideda. Po pasivaikščiojimų laukia patalpų tvarkymas.
Prieglaudoje savanorius pasitinka stiprus specifinis kvapas. Nėra ko stebėtis: nors patalpos valomos kelis kartus per dieną, kvapas vis tiek išlieka. Guodžia tai, kad po kurio laiko kvapo tiesiog imi nejausti.
„Čia pabaisų kambarys“, – šypsodamiesi pasakoja savanoriai.
Tokį pavadinimą kambarys gavo ne dėl to, kad jame gyventų patys baisiausi globotiniai, tiesiog čia didžiąją laiko dalį praleidžia jauniausi ir daugiausiai išdaigų krečiantys keturkojai. Kambaryje daugybė įvairiausių žaislų. Dalis jų – suplėšyti pliušiniai. Juos tenka surinkti ir išmesti. Toks pat likimas laukia ir suteptų patiesalų: juos reikia pakeisti naujais.
 |
| „Lesės“ nuotr./Tautmilė Stanevičiūtė (pirmame plane) visada laukia savanorių pagalbos. |
Tada laukia grindų plovimas. Tiesa, jas plauti taip pat nėra lengva, nes aplink nuolatos sukiojasi žmogaus šilumos siekiantys augintiniai. Pirmą kartą esant prieglaudoje lengva pastebėti, kad kiekvienas keturkojis yra tiesiog įpratęs sulaukti paglostymų iš kiekvieno savanorio.
„Mes jiems kaip aptarnaujantysis personalas – ateinam, pavedžiojam, sutvarkom patalpas, pamaitinam. Be to, beveik visi globotiniai būtinai pasiima savo „meilės dozę“ – prieina ir laukia, kol bus paglostyti. Labai lengva pastebėti, kurie gyvūnai auginami su meile, o kurie ne. Kai kurie į prieglaudą patenkantys gyvūnai iki tol būna nematę žmogaus švelnumo, todėl tai jiems tampa tikru atradimu. Visada gera stebėti, kaip neilgai trukus gyvūnas pradeda pasitikėti žmogumi, tampa jo draugu“, – pasakoja Tautmilė.
Švara – vienas iš svarbiausių dalykų prieglaudoje. Kad ją palaikytum, tenka dirbti ne vieną ir ne dvi valandas. Tiesa, kuo daugiau rankų prisideda prie darbų, tuo greičiau viskas išvaloma. Kol vieni savanoriai rūpinasi šunų patalpomis, kiti tvarko kačių kambarį. Jame vyrauja kur kas didesnė ramybė.
Tačiau ir čia pakanka darbo – reikia išvalyti visas kraiko dėžutes, išplauti patalpą, surinkti išdraskytus žaislus. Ir, žinoma, paglostyti kiekvieną globotinį.
Paskutinė tvarkymo patalpa – karantino kambarys. Jame gyvena tiek šunys, tiek ir katės. Tiesa, šioje patalpoje visi globotiniai turi savo narvus. Tik keli kačiukai gali laisvai lakstyti po kambarį. Svarbiausias darbas čia – pasirūpinti ligoniais ir mažaisiais globotiniais. Tai viena iš atsakingiausių savanorio pareigų. Bene kiekvienas savanoris turi mokėti sulašinti ar sugirdyti reikalingus vaistus.
Pietų metas – sambrūzdis prieglaudoje
Sutvarkius patalpas ateina prieglaudos globotinių, matyt, labiausiai laukiamas laikas – pietūs.
„Jums, kaip naujokams, atitenka smagiausia pareiga – konservų dalijimas katėms“, – iškilmingai pareiškė Tautmilė.
Kaip priversti katinus ėsti iš savo lėkštučių ir nevogti iš kitų? Kaip pastebėti, ar visi jau gavo maisto?
Pasirodo, tokiam darbeliui taip pat būtinas nemenkas įgudimas. Kaip priversti katinus ėsti iš savo lėkštučių ir nevogti iš kitų? Kaip pastebėti, ar visi jau gavo maisto? Klausimų daug, o veiksmas rutuliojasi nesustodamas – vos apsisuki ir jau nebežinai, kas valgė, o kas ne.
Tuomet, kai atrodė, kad visi katinai sotūs ir laimingi, į patalpą atėjo vienas iš savanorių ir pirštu dūrė į netoli lubų esančią lentyną: „Atrodo, kad jį pamiršote“.
Ir tikrai – palubėje įrengtoje slėptuvėje karaliauja katinas, kuris visai nenusiteikęs kovoti dėl maisto, bet laukia, kol jam asmeniškai bus padėta lėkštutė. Aišku viena – be savanorių pagalbos šis katinas taip ir liktų alkanas.
Šunų patalpoje situacija panaši – reikia prižiūrėti, kad kiekvienas globotinis suvalgytų savo porciją. Visas šėrimo procesas taip pat ilgokai užtrunka. O juk šį kartą maitino ne vienas žmogus...
Ramybės valandėlės – atgaiva savanorių širdims
Nesunkiai teko išsiaiškinti, kad prieglaudoje darbo daug. Ir ne visada jis yra malonus. Kodėl savanoriai nepabūgsta ir nepabėga?
Visi tą dieną prieglaudoje buvę savanoriai vienbalsiai tvirtino, kad savo gyvenimo be beglobių gyvūnų nebeįsivaizduoja. O sunkiausia būna ne dirbti, bet netekti globotinių, kurių kartais nepavyksta išgelbėti. Pasak Tautmilės, kiekvienas savanoris visų pirma turi būti tvirtas morališkai.
„Žinoma, ateina ir tokių savanorių, kurie po kurio laiko palieka prieglaudą. Būtina suprasti, kad prieglauda – tai ne vien laiko praleidimo vieta, čia iš savanorių laukiama ir pagalbos. Buvo kelios merginos, kurios atėjusios į prieglaudą visą laiką glostydavo kates. Aišku, švelnumo globotiniams taip pat labai reikia, tačiau visų pirma reikia atlikti visus privalomus darbus, kad ir kokie jie nemalonūs pasirodytų“, – pasakoja Tautmilė, kuri įsitikinusi, jog savanoris turi būti ir draugas, ir valytojas, ir dresuotojas, ir gydytojas tuo pat metu.
 |
| Auros Jankūnaitės nuotr./Savanorė Dovilė |
Jos teigimu, greitai visi darbai virsta tiesiog rutina, be kurios neapsieinama nė vieną dieną. Savanoriams gal ir būtų sunku ją ištverti, tačiau viską atperka globotinių dėkingumas. Vos tik pavalgę, kai kurie keturkojai nusprendė eiti pogulio. Tada ir pasirodė, kiek daug meilės ir šilumos jaučia jų širdutės savanoriams – kiekvienas globotinis prieš užmigdamas stengėsi prisiglausti prie žmogaus. Kiti stengėsi dėmesį pelnyti žaidimais: nešė kamuoliukus ir kitus žaislus, demonstravo tikras „šunų kovas“.
„Dėl tokių valandėlių, kai supranti, kiek daug reiškia tavo darbas, ir verta užsiimti savanoryste. Daugelis prieš ateidami į prieglaudą yra įsitikinę, kad čia verks nesustodami – taip bus gaila benamių. Tačiau atėję pamiršta visas ašaras: juk čia nuolat vyksta kažkoks veiksmas, viskas šurmuliuoja. Dabar reikia ne gailėtis namų neturinčių gyvūnų, o jiems padėti“, – įsitikinę beveik visą laisvalaikį prieglaudoje praleidžiantys žmonės.
Dėl tokių valandėlių, kai supranti, kiek daug reiškia tavo darbas, ir verta užsiimti savanoryste.
Pagalba kitiems tampa kasdienybe
Vos vieną rytą pabuvus prieglaudos savanoriu atsiranda tarytum kažkoks ryšys su šia beglobių užuovėja.
„Net neįsivaizdavau, kad ryte, rodos, taip piktai loję šunys vos po kelių valandų miegos ramiai susiraitę ant kelių. Kaip apskritai sekėsi savanoriauti? Turbūt, viskas labai gerai, jei iš prieglaudos išėjau su šypsena veide ir pilna galva gražių įspūdžių“, – sakė tą rytą savanore tapusi Dovilė.
Ir tikrai, įspūdžių užteko visai savaitei, nors visa savanorystė truko vos keletą valandų. Tačiau tikrieji savanoriai tiek daug išgyvenimų patiria kiekvieną dieną. Ir ne po kartą.
Pasak savanorių, ir kasdienybe tapęs šis darbas nepraranda savo žavesio.
„Būna akimirkų, kai norisi viską pakeisti. Tačiau užtenka vos ateiti į prieglaudą ir supranti, kad čia tavo vieta. Tokių kalbų, kad imtum ir neateitum tiesiog ir būti negali, nes puikiai žinai – tu privalai padėti“, – patirtimi dalijasi Tautmilė.
Su Tautmilės globotiniais galite susipažinti ir naujienų portale 15min.lt.
