Į susitikimą su čia dirbančia gyvūnų priežiūros specialiste Egle Mulevičiūte atvažiavome vėlyvą penktadienio popietę, kai, regis, jau visi turėtų skubėti namo ir ruoštis savaitgaliui su artimaisiais. Eglės rankose netyla telefonas, priimamajame laukia pora, atvežusi beglobį kačiuką, o šunys, išgirdę naujus lankytojus, pasitinka choriniu amsėjimu.
„Minutėlę, turiu priimti atvežtą katiną“, – atsiprašo Eglė.
Klaipėdos rajone žmonės rado gatvėje klaidžiojantį iš pažiūros kilmingą Devon Rex veislės katiną. Patikrinus paaiškėja, kad gyvūnas neženklintas. Lengvai nustatyti, kas savininkas, nepavyks. Teks gyvūną fotografuoti ir ieškoti šeimininkų, keliant jo nuotrauką į interneto svetaines.
Tokių naminių katinų gyvūnų centre mažuma. Didžiąją dalį sudaro laukinės katės, o su jomis lengvai nesusitarsi. Štai vienoje patalpoje 9 maži kačiukai. Tarpusavyje jie žaidžia, atrodo labai mieli ir draugiški. Tačiau, vos pamatę žmogų, bėga.
„Net ir mūsų darbuotojų, kurie juos maitina, jie neprisileidžia. Pas juos tai tarsi prigimtinis dalykas, perduodamas iš kartos į kartą“, – atskleidžia E.Mulevičiūtė.
Mergina sako, kad būna ir išimčių, bet dažniausiai laukinės katės namuose tiesiog nepritampa ir jos gyvūnų centre pragyvena ilgus metus.
Kaip to išvengti? Geriausias sprendimas – kačių kastracija, kuri laukinėms katėms atliekama nemokamai. Kastruota katė yra paleidžiama į tą pačią vietą, iš kurios ji buvo paimta. Žinoma, to padaryti ne visada pavyksta, nes gyvūnai į centrą patenka įvairiais keliais. Laimei, šiuo atveju gelbėja kai kurie ūkininkai.
„Vežame laukines kates pas vieną ūkininką, kuris turi didelį ūkį. Katės saugo jo ūkį nuo pelių. Vyras pasakojo, kad po to, kai pas jį apsigyveno katės, nebereikia samdyti graužikus naikinančių įmonių. Jos puikiai apsaugo grūdus“, – pasakojo Eglė.
Skeneriai žmonėms
„Turim skenerį gyvūnų mikroschemoms, bet neturime skenerio žmonėms, – sako E.Mulevičiūtė. – Prieš Žolinę buvo atvejis, kuomet atvažiavo moteris ir pasakė, kad statybvietėje prie namų rado kačiuką. Visa tai vyko Klaipėdos rajone. Pagal susitarimą, radus tokį kačiuką, apie tai reikia informuoti seniūniją. Paaiškinus tvarką, moteris katiną tiesiog numetė prieglaudos patalpoje.“
Taip pat provincijoje vis dar atrodo normalu atsikratyti mažais šunimis ar kačiukais juos skandinant ar tiesiog gyvus užkasant.
Yra buvę atvejų, kai žmogus atveža gyvūnus ir pasako, kad dalį vados spėjo užkasti, bet likę jau per dideli, todėl atiduoda prieglaudai.
„Toks jausmas, kad kas dieną ar kas antrą visi emigruoja ir neturi kur palikti savo gyvūnų“, – paklausta, kokios dažniausios priežastys atiduoti gyvūnus, sako Eglė.
Dalis žmonių, pasak gyvūnų globėjos, patenka į savotišką juodąjį sąrašą. Štai prieš kurį laiką į prieglaudą buvo atvykusi moteris iš Kretingos rajono. Tvarkingai apsirengusi, bendravo labai maloniai, atvažiavo taksi automobiliu, nors atstumas daugiau nei 40 kilometrų. Išsirinko katiną, su darbuotojais sutarė, kad po kurio laiko katę atveš kastravimui, tą ir padarė, tačiau, kai atvežė, paaiškėjo, kad katė jau laukiasi.
„Maža ką, gal nesužiūrėjo, susimokėjo už kastraciją ir didesnių įtarimų nekilo“, – pasakoja Eglė.
Po kurio laiko prieglauda gavo pranešimą iš Kretingos rajono apie tai, kad neprižiūrimi gyvūnai. Paaiškėjo, kad skambino minėtos moters kaimynai. Nuvažiavus pasiimti gyvūnų paimta katė ir šuo. Pasirodo, moteris turi rimtų bėdų dėl psichinės sveikatos. Kuomet liga atslūgsta, ji elgiasi normaliai, tačiau paūmėjimo metu ji tampa neprognozuojama, kaimynų duomenimis, jos gyvūnai ne kartą buvo žalojami.
Praėjus kuriam laikui po įvykio, prieglaudoje pasirodė vėl ta pati moteris. Lyg niekur nieko ji atvyko pasiimti kokio nors augintinio. Darbuotojai ją atpažino ir nesutiko duoti gyvūno. Vėliau ji kreipėsi į kitą prieglaudą, tačiau ir joje bandymas pasiimti augintinį baigėsi nesėkmingai.
„Su tokiu žmogumi sunku neapsigauti, nes ji atrodo labai maloni, už viską susimoka. Negavusi gyvūnų, moteris bandė važiuoti dar kartą pas mus, šį kartą ne pasiimti, o atsiimti iš jos už nepriežiūrą paimtų gyvūnų. Buvo mums net policiją iškvietusi, rašiusi skundus seniūnijai, tačiau, paaiškinus situaciją, gyvūnų jai niekas negrąžino“, – sakė Eglė.
Seniausias šuo – Pikta
Seniausias prieglaudos gyventojas – šuo vardu Pikta. Į prieglaudą ji pateko jau būdama suaugusi ir čia gyvena apie 10 metų. Pikta čia nuo to laiko, kai dar aplinkui vyko statybos. Ji buvo sarginis šuo. „Jeigu darbuotojas ateidavo į darbą ir norėdavo praeiti pro šalį, turėjo jai duoti sumuštinį“, – kvatojasi Eglė.
Šiuo metu Piktai jau 18 metų ir ji yra seniausia prieglaudos augintinė, tiesa, su amžiumi išgaravo ir buvęs pyktis, dabar ji pyksta nebent ant kitų šunų, kurie loja ant žmonių drumsdami ramybę.
„Labiausiai būna gaila tų šunų, kurie taip ir nesulaukia, kada juos kas nors paims. Neseniai teko su tokiu vienu atsisveikinti. Jis buvo žmonėms labai geras ir kartu labai sargus. Lodavo ne šiaip sau, o tik tada, kai buvo reikalas. Vieną dieną jau kaip ir buvo atsiradęs, kas paimtų, bet pastebėjau, kad šuo pasikeitęs – suparalyžiuotos kojos“, – atskleidė gyvūnų prižiūrėtoja.
Pasak Eglės, čia gyvūnams gerai, patenkinami visi jų poreikiai. Buvę ir taip, kad atiduodant šunį, šis pasislepia už prižiūrėtojos kojų ir nenori lipti į automobilį.
Šuo iš prieglaudos, ypač, jei jis čia praleido ilgesnį laiką, išeina ir tokiame gyvūne rasite tą ištikimybę, apie kurią kuriamos legendos.
„Su šuniu nekalbi žodžiais. Jam turi parodyti veiksmais, elgesiu, jam kaip vaikui nepaaiškinsi. Atvažiavę žmonės nori jauno, kad neva jis priprastų. Mažam šuniui nėra skirtumo, ar jis iš prieglaudos, ar iš veislyno, o suaugęs šuo iš prieglaudos, ypač, jei jis čia praleido ilgesnį laiką, išeina ir tokiame gyvūne rasite tą ištikimybę, apie kurią kuriamos legendos, – sako Eglė. – Prieglaudoje šuo turi dalintis dėmesiu dar su šimtu gyvūnų, o išėjęs į namus, jis gauna visą dėmesį sau. Ir mes matome, kaip tokie šunys auga ir tobulėja patekę į šeimas.“
Šeimininko nepasirinksi
Kaip žmogus negali pasirinkti tėvų, taip ir gyvūnai negali nuspręsti, pas kokį šeimininką paklius ir kaip bus auginami. Sakydama šiuos žodžius, E.Mulevičiūtė prisimena keletą mėnesių prieglaudoje gyvenantį belgų aviganio mišrūną. Šis šuo sukandžiojo tris neblaivius žmones. Kai jis pateko į prieglaudą, darbuotojai dar nežinojo, kad jis čia dėl to, kad buvo sukandžiojęs žmones, o vienam net nukandęs pirštą. Jo istorija paaiškėjo tik po dviejų mėnesių.
„Žiūrint į jo akis matyti, kad jis gali būti labai geras šuo. Tik jis skirtingai nuo kitų šunų išsigandęs puola, o nesitraukia, kaip paprastai daro šunys, – sako E.Mulevičiūtė. – Kai atvažiavo ekspertė įvertinti šuns amžių, jam pakėlė lūpą pažiūrėti dantis. Šuo puolė, bet iš karto atsitraukė, man pasakius „negalima“. Tada šuo labai išsigando, susigūžė. Jeigu jis būtų agresyvus, jis būtų puolęs toliau. Tai rodo, kad šuo galėjo būti erzinamas.“
Dar vienas prieglaudos naujokas buvo paliktas ir pririštas kariniame poligone. Tik laimingo atsitiktinumo dėka jį pastebėjo pro šalį ėję žmonės. Akivaizdu, kad tai buvo padaryta tyčia.
Kita problema, pasak gyvūnų prižiūrėtojų, yra benamių žmonių gyvūnai. Jie prisijaukina šunis, jų neprižiūri, kergia su kitais beglobiais šunimis. Šunys dažniausiai būna dideli, laksto palaidi, gina teritoriją, aploja žmones.
„Vienas benamis iki šiol atvažiuoja pas mus į prieglaudą lankyti iš jo paimtų šunų. Tačiau mes jų jam atiduoti negalime“, – atskleidžia Eglė.
Šiuo metu Vakarų Lietuvos gyvūnų priežiūros centre naujų namų laukia apie 200 keturkojų.
