2010-ųjų pabaigoje kelionių vėjai nunešė mane į Indijos pietus – Keralos valstiją. Tai vienas populiariausių Indijos turistinių regionų, ypač tarp pačių indų. Sakoma, kad Kerala – tai ne visai Indija. Čia švariau, mažiau skurdo, deklaruojamas šimtaprocentinis raštingumas. Turistus čia traukia švelnus klimatas ir graži gamta: vaizdingi kanalai, daug žalumos, arbatos ir prieskonių plantacijos ir, žinoma, garsieji balto smėlio paplūdimiai. Keraliečiai savo kraštą išdidžiai vadina Dievo šalimi – God‘s own country.
Gyvenimas paplūdimyje
Gal atsitiktinumas, bet per dvi savaites Keralos gatvėse neteko pamatyti nė vieno veislinio šuns. Nei vokiečių aviganio, nei pudelio, nei mopso, nei labradoro. Visi – vietinės „veislės“. Ūgio maždaug iki kelių, rusvi, pilkšvi, gelsvi, smailaus guvaus snukučio, dauguma stačiomis ausimis, grakštūs ir elegantiški, panašūs į Afrikos basendžius. Tik nedidelė jų dalis gyvena namuose ar bent jau turi šeimininką. Dauguma – gatvės arba paplūdimio šunys.
 |
| Linos Biekštaitės nuotr./Keralos valstijos šunys |
Kas yra buvęs Indijoje, nesunkiai įsivaizduos juos, ramiai tysančius vidury šaligatvio ar prabangioje pajūrio kavinėje po stalu, besikuičiančius šiukšlynuose, nerūpestingai žaidžiančius tarpusavyje ar besiriejančius dėl kaulo. Smalsūs ir žaismingi mažyliai, suvargusios kalės, išdidūs randuoti patinai, nutriušę senukai. Jei vėlai vakare ar anksti ryte išeisi pasivaikščioti prie jūros, neužlipk ant nedidelių kupstelių – į kamuoliukus susisukusių paplūdimio šunų. Čia pat, po apleista valtimi, jie gimsta, čia pat ir miršta.
Kaip ir vietiniai žmonės jis sekioja turistus laukdami gardesnio kąsnelio, kartais net įžūlokai reikalauja savo dalies. Tai be galo gražūs laukiniai gyvūnai, gyvenantys šalia žmogaus, bet ne su žmogumi. Iš pažiūros lyg ir visai neblogas gyvenimas: visus metus šilta, maisto susirasti gan nesunku, natūralių priešų, išskyrus žmogų, nėra.
Pasiutligės baimė verčia žudyti
Palankios gyvenimo sąlygos tapo Keralos šunų prakeiksmu. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 60 proc. žmonių mirčių nuo pasiutligės užregistruojama Indijoje. Viena iš šios baisios ligos (laiku nepradėjus gydyti, miršta beveik visi užsikrėtusieji) priežasčių – didžiulė ir toliau nevaldomai didėjanti gatvės šunų populiacija.
Keraloje šią problemą imtasi spręsti iš peties, žinoma, tradiciniais būdais – naikinant. Šio darbo aktyviai ėmėsi ir specialios tarnybos, ir pavieniai žmonės. Panaršę internete nesunkiai rastumėt šios kampanijos iliustracijų: į krūvas suverstų dešimčių šunų lavonų, tiesiog gatvėje vaikų akivaizdoje kariamų ar surištomis kojomis paliktų nugaišti pakelėje šunų.
Panaršę internete nesunkiai rastumėt šios kampanijos iliustracijų: į krūvas suverstų dešimčių šunų lavonų, tiesiog gatvėje vaikų akivaizdoje kariamų ar surištomis kojomis paliktų nugaišti pakelėje šunų.Pasak vietinių gyventojų, nors Kerala yra labiausiai socialiai išsivysčiusi Indijos valstija, jos žmonės laikomi bene žiauriausiais su gyvūnais. Čia, kaip ir Lietuvoje, pernelyg nesiterliojama ne tik su gatvės šunimis, bet ir su naminiais augintiniais. Iš vados kaimynams išsirankiojus patinėlius, kalytės sukišamos į maišą ir išmetamos į gatvę, kad nugaištų badu ar būtų suvažinėtos.
Vieną vakarą vakarieniaudama Kovalamo paplūdimio kavinėje susipažinau su vidutinio amžiaus ekscentrišku anglu. Jis pasipasakojo, kad kadaise buvo futbolininkas, vėliau Didžiojoje Britanijoje turėjo nekilnojamojo turto verslą, kol vieną dieną „perdegė“. Keletą metų „ilsėjosi“ Kanaruose, paskui atvažiavo čia ir visai netikėtai įsitraukė į benamių šunų gelbėjimą. Dabar jis, prisirinkęs iš restoranų maisto likučių, šeria paplūdimio šunis, gydo sužeistus ir sergančius, o paties namuose gyvena net keliolika priglaustinukų.
„Dabar net jei norėčiau, nebegalėčiau iš čia išvažiuoti. Kaip gi palikčiau savo šunis – savo vaikus?“ – prisipažino anglas. Sužinojęs, kad domiuosi šunimis, jis pasiūlė nusipirkti keletą pakelių pigiausių sausainių ir nueiti aplankyti vietinės gyvūnų prieglaudos. „Šunims tai patiks!“ – patikino jis mane.
Vietoje naikinimo – sterilizacija
Turiu prisipažinti, kad užėjusi į prieglaudą nustebau. Tikėjausi netvarkos, smarvės (visgi trečioji pasaulio šalis), o radau tokią švarą, kokios galėtų pavydėti net kai kurie vietiniai viešbučiai. Štai čia pirmą kartą ir išvydau veislinius Keralos šunis: keletą labradorų, vokiečių aviganių, aklą vokiečių dogą ir labai mielą boseronę. Šios prieglaudos įkūrėja ir vadovė Avis Lyons papasakojo, kad veislinius šunis gali įsigyti tik pasiturintys žmonės. Jie gyvena dideliuose, aukštomis tvoromis aptvertuose namuose – štai kodėl aš jų iki šiol nemačiau. Tačiau turtingi šeimininkai dar nereiškia, kad vieną dieną gyvūnas neatsidurs gatvėje.
 |
| Linos Biekštaitės nuotr./Keralos valstijos šunys |
„Dauguma mūsų globotinių pas mus pateko jau suaugę, dažniausiai sužeisti, partrenkti automobilių, nemaža dalis turi įgimtų sveikatos sutrikimų. Paprastai turtingi žmonės Indijoje laiko po keletą šunų, neretai giminių: motinas ir sūnus, seseris ir brolius. Iš kraujomaišos gimsta daug nesveikų šuniukų. Aišku, dauguma tokių padarų dar maži atsiduria upės dugne, bet kartais gailestingi šeimininkai juos pasilieka. Po kiek laiko nusprendžia, kad ligotas gyvulys yra per didelė našta šeimai, ir išmeta jį. Dažniausiai nuveža į kitą miestą ir palieka gatvėje. Kaip manote, kokia tikimybė, kad tokį gyvūną kas nors priglaus? Greičiausiai jis papuls po automobiliu, nugaiš badu arba bus papjautas vietinių gatvės šunų,“ – pasakojo Avis.
Prieglaudoje yra net keli šunys, nevaldantys užpakalinių galūnių, šiurpiai atrodantis labradoras perkreipti snukiu ir dogas tuščiomis akiduobėmis. Pastarojo istorija itin graudi. Avis mano, kad gyvūnas toks ir gimė – be akių. Vieną gražią dieną šeimininkai juo atsikratė. Prieglaudos savanoriai rado jį iš baimės sustingusį vidury judrios gatvės– net pakrutėti neįstengė.
2000 m. britė Avis su šeima į Keralą atvyko atostogauti. Čia ją sukrėtė žiaurus elgesys su gyvūnais ir ji nusprendė tolesnį savo gyvenimą paskirti jų gelbėjimui. Pardavė savo namus Anglijoje ir Kovalomo kurorte, esančiame netoli Keralos sostinės Trivandrumo, įkūrė gyvūnų prieglaudą ir veterinarijos gydyklą. Šiuo metu prieglauda iš dalies finansuojama valstybės, iš dalies rėmėjų. Vienas svarbiausių jos tikslų – mažinti gatvės šunų populiaciją. Kovalame sugauti sveiki gatvės šunys prieglaudoje ilgai neužsibūna. Jie skiepijami, sterilizuojami, pažymimi įkerpant ausį ir paleidžiami į laisvę.
 |
| Linos Biekštaitės nuotr./Keralos valstijos šunys |
„Keralos valdžia pamatė, kad masinis gyvūnų naikinimas neduoda pageidaujamų rezultatų, – sakė Avis. – Kad ir kiek šunų būdavo nužudoma, kiekvienais metais jų atsirasdavo vis daugiau ir daugiau. O mūsų sterilizacijos programa veikia. Be to, gyvūnai vakcinuojami, mažėja pasiutligės atvejų. Nepamirškime, kad gatvės šunys ir tam tikrą naudą duoda: atlieka sanitarų vaidmenį, gaudo žiurkes.“
Šiuo metu prieglaudoje gyvena apie 90 šunų. Didelė dalis jų – mažyliai, tiksliau mažylės, ir veisliniai ar į juos panašūs: šie laisvėje neišgyventų. Deja, daugumai taip ir lemta savo dienas nugyventi prieglaudoje. Pasak Avis, beglobiai gyvūnai, ypač suaugę, namus randa labai retai. Išėjus iš prieglaudos vėl pasitinka „indiška“ kasdienybė. Moterys, vyrai šypsosi, sveikinasi, klausia, iš kur atvažiavom. Skurdžių trobelių prieangiuose sėdi senukai. Pribėgę vaikai prašo monetų. Ore tvyro smilkalų ir šlapimo kvapas. Pro tvoros plyšį šmurkšteli liesa kalė su nužįstais speniais. Toks jau gyvenimas.
Šaltinis: žurnalas „Duok leteną“
