Man visad buvo smalsu, ką galvoja žmonės išmetantys gyvūną – ypač seną. Kad gyvūnas pats išgyvens gatvėje ar miške? Vargu... Kad kam nors reikia gerokai pagyvenusio ir pasiligojusio augintinio? Kažin... Kad bado mirtis ne tokia žiauri kaip nuo injekcijos? Abejočiau... Kad yra geresnių žmonių už juos? Gal...
VšĮ „Lesė“ prieglaudoje beveik visada yra bent po keletą senukų. Kai apstu jaunų, sveikų gyvūnų, senoliams šansų susirasti namus praktiškai nebelieka. Kartais savanoriai jau ir susitaiko su mintimi, kad vienas ar kitas gyvūnas greičiausiai baigs savo dieneles čia, prieglaudoje. O kartais, žiūrėk, įvyksta stebuklas...
 |
| „Lesės“ nuotr./Kaukas |
Senukas šunelis Čiukas rastas besiblaškantis Žvėryne. Murzino, susivėlusio, paspiriamo praeivių jo pagailėjo „Lesės“ savanoriai. Nors ir garbaus amžiaus, bet guvus ir su visais draugiškas šunelis greitai apsiprato „Lesės“ prieglaudoje. Sunku apsakyti, kaip apsidžiaugė savanoriai, kai vieną dieną jis krito į akį prieglaudos lankytojams ir iškeliavo į jų namus. Deja, po kurio laiko grįžo atgal: kosėja, todėl netinka. Nors veterinarijos gydytojai tvirtina, kad kosulys išgydomas, tačiau, deja, kažkam neužteko kantrybės palaukti.
Prancūzų buldogą Kauką greičiausiai kažkas išdidžiai vedžiojosi Vilniaus gatvėmis. Kol buvo jaunas ir sveikas. Ar tik ne regėjimo sutrikimai lėmė, kad iš namų puošmenos jam teko tapti apleistu vargeta?
 |
| „Lesės“ nuotr./Bruknė |
Orioji ir ramioji Bruknė jau seniai užkariavo „Lesės“ savanorių širdis. Ji į prieglaudą papuolė baisiai suvargusi ir ligota. Ypač užleistos buvo jos analinės liaukos, dėl kurių gyvūnas, matyt, jaučia nuolatinį skausmą. Begalinio savanorių rūpesčio apsupta pamažu ji atsigavo ir vėl tapo gražuole vokiečių aviganio mišrūne. Net pelnė kitų prieglaudos šunų pagarbą. Tačiau neturėdama nuolatinio šeimininko ji liūdi. Gal vis dar laukia ją taip žiauriai išdavusių žmonių? Savanoriai net nedrįsta svajoti – ar dar turi šansą Bruknė į užsitarnautą poilsį tikruose namuose, ne prieglaudoje?
Laiminga pabaiga atperka viską
 |
| „Lesės“ nuotr./Langas |
Ne visos „Lesės“ senolių istorijos tokios liūdnos. Visai neseniai „Lesės“ vadovė Vesta Auškalnienė sulaukė skambučio apie Saulėtekio rajone beveik be gyvybės ženklų gulintį šunį. Išskubėjusi Vesta nurodytoje vietoje šuns neberado – kažkas jį buvo išvedęs iš miško, pririšęs prie medžio ir iškvietęs „Grindos“ darbuotojus. Laimei, Vestai pavyko jų išprašyti, kad atiduotų šunį jai. Didelių vilčių dėl šuns tolesnio likimo „Lesės“ vadovė nepuoselėjo: senas, kurčias, beveik aklas, sergantis. Bet... ji klydo. Netrukus į „Lesės“ skelbimą atsiliepė šuns šeimininkas. Pasirodo, senolis, vardu Langas, nepastebėtas prasmuko pro vartelius, o jo šeima jau kelias dienas verčiasi per galvą ieškodama paklydėlio. Langą susigraudinęs šeimininkas išsinešė ant rankų.
 |
| „Lesės“ nuotr./Meška |
Kai „Lesės“ savanorių globoje atsidūrė senučiukė Meška, savanoriai tik liūdnai atsiduso – ir kas gi tokį bejėgį padarą galėjo išmesti? Bet pasirodo, kad akla ir kurčia, vos pajudanti kalytė, vaikų globos namų auklėtinių numylėtinė, tiesiog buvo išėjusi „pasivaikščioti“. Paskui paklydo, o gal ir jėgų nebeužteko grįžti. Gerai, kad jai pavyko išvengti automobilių ratų ir piktavalių žmonių.
Vesta Auškalnienė džiaugiasi, kad „Lesei“ pavyko prisidėti prie geros šių istorijų pabaigos. Sunku spėlioti, kas būtų nutikę, jei paklydėliai būtų nesulaukę savanorių pagalbos. „Lesės“ vadovė senų gyvūnų šeimininkams siūlo budriau saugoti savo augintinius. Aklas, kurčias ir silpnas gyvūnas gali pasiklysti, nors, rodos, visą gyvenimą vaikštinėjo laisvėje. Jis gali nespėti pereiti gatvės ir patekti po ratais. Jį gali nuskriausti stipresni šunys ar žmonės. O jei paklius į valstybinę prieglaudą, nusilpęs imunitetas greičiausiai neatlaikys ten plintančių užkratų.
