Kokia yra Jūsų pozicija kailinių gyvūnėlių fermų klausimu?
V.Kozlovskis: Aš, kaip ir didžioji dalis „žaliai“ mąstančių Europos piliečių, vienareikšmiškai pasisakyčiau prieš kailinių gyvūnų laikymą ir žudymą fermos sąlygomis. Tai – amoralus pramoninis verslas, kuriame yra uždirbami lengvi pinigai. Kailių fermos – praeito tūkstantmečio atgyvena. Išsivysčiusios Vakarų Europos šalys jau yra seniai atsisakiusios tokio verslo. Dabar Lietuvai reiktų nuspręsti, ką palaikyti: socialiai atsakingą humanišką verslą ar gyvūnų kankinimą.
Kokia yra situacija Lietuvoje? Kada susikūrė judėjimas, nukreiptas prieš kailinių žvėrelių laikymą, jų panaudojimą kailio pramonei?
V.Kozlovskis: Jis susikūrė visai neseniai – praeitų metų pabaigoje, šių metų pradžioje. Mūsų visuomenėje kol kas tai naujas reiškinys. Tačiau tik garsiai ir atsakingai kalbėdami apie šiuos žiaurumus, tik keldami reikšmingus moralinius klausimus galėsime sukurti sąmoningą ir humanišką visuomenę, kuri mąsto ne tik apie save ir šiandieninių poreikių patenkinimą, bet ir apie ateities kartas. Juk mūsų veiksmai vienose srityse, atsispindi ir kitose. Tad kiekvienas galime kelti klausimą sau: kokioje visuomenėje norime gyventi?
Kailio verslu užsiimantys pramonininkai laikosi savo pozicijos: jie siekia bet kokia kaina išsaugoti investicijas, nes tai yra jų pragyvenimo šaltinis. Juk žinote, nėra taip paprasta atsistoti prieš didelius investitorius. O kalbame juk apie labai dideles investicijas... Kokios yra mūsų galimybės kovoti prieš šią industriją? Ką praktiškai galime padaryti?
V.Kozlovskis: Galiu atsakyti labai paprastai: kol yra paklausa, tol bus ir pasiūla. Tik priverčiant žmones susimąstyti ir apie tai kalbant garsiai galima pakeisti žmonių požiūrį šiuo klausimu. O pakeitus požiūrį - savaime sumažėtų paklausa. Manau, tai ir galėtų išjudinti patį verslą. Jokiais kitais būdais kovoti su pramonininkais ar lobizmu galimybių, manau, nėra.
Tačiau visuomet atsiras tų, kuriems kailiniai - prabangos ir socialinio statuso atspindys. Tokie žmonės, galbūt, negebės ir nenorės pažvelgti į šią problemą jautriai. Ar gal galime tokiems „vartotojams“ pasiūlyti alternatyvą? Paprastai kalbant, substitutą tokio tipo prekėms?
V.Kozlovskis: Manau, kad taip pat, kaip ir dirbtinės odos atveju, galime pasiūlyti dirbtinį kailį. Žinoma, visų žmonių požiūrio pakeisti tikrai neįmanoma. Visuomet išliks individų, kurie norės ir gaus savo kailinių porą. Išliks ir juoda rinka. Tačiau mes galime pakeisti masių – tos didžiosios daugumos – pozicijas šiuo klausimu.
Sakykite, kada Jūs pradėjote domėtis gyvūnų teisėmis? Kad atsirado tas moralinis impulsas spręsti su gyvūnų teisių stoka susijusias problemas?
V.Kozlovskis: Visada mylėjau gyvūnus, ir požiūris, kad reikia vertinti ne tik save, bet ir tuos, kurie tave supa, yra perduotas iš šeimos. Kai tavo aplinkoje atsiranda žmonių, keliančių gilesnius klausimus šia problematika, pradedi ir pats rimčiau į tuos klausimus žiūrėti bei aktyviau dalyvauti visuomeninėje veikloje. Viliuosi, jog kiekvienas gamtą mylintis žmogus, bėgant laikui, sugebės į tokias problemas pažiūrėti atsakingai.
Gyvūnų teisių gynėjai sako, kad auginti kailinius žvėrelius yra amoralu. Ką manote jūs?
T.Gailius: Tada kiaules auginti taip pat yra amoralu. Jos laikomos tvarte, ribojama jų judėjimo laisvė, jas supa mėšlo kvapas. O ir gyvena kiaulės tik tam, kad būtų nužudytos... Tą patį galima pasakyti apie visus naminius gyvūnus. Taigi, jei gyvulį iškeliame ir prilyginame žmogui, tada gal tai tampa amoralu, tačiau kuo mes save paverčiame? Ar žmogus ir gyvulys – tai vienas ir tas pats? Tik žmonės turi prigimtines teises, nes jie turi sąmonę, geba sukurti visuomenę ir kultūrą. Ir nereikėtų gyvulio sužmoginti, suteikiant jam savybes, kurios būdingos tik žmogui. Tokiu atveju reikės ginti ir augalų teises, nes augalai - taip pat gyvi organizmai, jaučiantys ir reaguojantys į aplinką. Tai ir jie gal turi teisę būti nenužudyti, nenupjauti, o su grūdais mes žiauriai elgiamės juos gyvus sumaldami duonai...? Žmogus evoliucijos eigoje išsivystė taip, kad negali išsiversti be gyvūnų produktų – riebalų, kailių ar mėsos. A,D,E vitaminai, kai kurios gyvybiškai svarbios amino rūgštys randamos tik gyvuliniuose produktuose, ir jų negaunat, vystosi ligos. Nereikia pamiršti, kad žmogus galėjo iš Afrikos išeiti ir užkariauti visą pasaulį tik tada, kai užsivilko sumedžioto žvėries kailį.
Mėsą valgyti mums yra būtina, tačiau kalį galima pakeisti sintetiniu – dirbtiniu kailiu?
T.Gailius: Ne, negalime pakeisti natūralaus kailio sintetiniu dėl trijų priežasčių. Pirma, gamindami sintetinį kailį mes užteršiame aplinką, kurioje patys gyvename, chemijos atliekomis. Man keista, kaip „žalieji“ gali siūlyti tokią idėją, nes ir taip mūsų maistas ir aplinka pakankamai užteršta, negi dar labiau ją reikia teršti? Antra, bet kokia sintetika sukelia alergijas, nes yra svetima žmogui. Ar jūs norite dėvėti kibirkščiuojančius sintetinius rūbus, ar vis tik pageidaujate natūralių? Trečia, Lietuvos klimatas – tai ne Anglijos ar Prancūzijos. Be kailinukų pas mus žiemą neišsiversi. Kai spaudžia -20C šaltis - į gatvę neišeisi su sintetiniu paltuku, kuris neleidžia kūnui kvėpuoti, nepraleidžia prakaito, o tai didina peršalimo riziką. Kas kita Londone: jei ten būna +5C visi sako, kad siaubingai šaltas oras lauke... Kaip matome, aklai sekti viskuo, ką daro Vakarų Europa, mums neleidžia klimatas.
Lietuvoje aktyviai veikia gyvūnų teisių gynėjai, kurių vienas iš deklaruojamų tikslų - uždrausti kailinių žvėrelių auginimą Lietuvoje. Kaip vertinate šią iniciatyvą?
T.Gailius: O kur dėsime atliekas iš mėsos kombinatų, kurios dabar sušeriamos žvėreliams? Jas reikės utilizuoti, o tai kainuos papildomus pinigus įmonėms. Galiausiai mums visiems brangs maisto produktai, nes utilizacijos kaštai bus įskaičiuojami į galutinę maisto kainą. Kailiniams žvėreliams sušerdami šias atliekas mes gaminame ypač aukštos pridėtinės vertės produktą – kailius, kuriuos visus eksportuojame. Kitaip sakant, mes, įdėję savo darbo, už kailinių kainą užsieniui parduodame žarnas, tešmenis, žuvų pelekus ir vidurius. Kaimui labai aktuali ir darbo vietų problema, kurias sukuria kailinių žvėrelių fermos, o visai Lietuvai svarbu kad gaunami pinigai lieka Lietuvoje ir kelia visos šalies ekonomiką. Kaip matėme iš istorijos su skalūnų dujomis, „žalieji“ kovojo už Gazpromo interesus, o kaip pasekmę turime aukščiausią dujų kainą Europoje bei kosmines sąskaitas už butų šildymą. Manau, kad pavykus „gyvūnų teisių gynėjams“ uždrausti kailinių žvėrelių fermas Lietuvoje, jos toliau sėkmingai veiks Rusijoje ir Kinijoje. Kaip žinome, tose šalyse net vaikai dažnai auga prastesnėse sąlygose, nei pas mus auginami žvėreliai. Todėl man labai keistas gyvūnų teisių gynėjų teiginys, kad jiems rūpi gyvūnų gerovė...
Ar Lietuvoje kas nors rūpinasi kailinių žvėrelių laikymo sąlygomis?
T.Gailius: Taip, Lietuvoje galioja pagal ES reglamentą Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus patvirtinti „Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimai“, kur nustatomos gyvūnų laikymo ir maitinimo sąlygos, ir Tarybos reglamentas „Dėl žudomų gyvūnų apsaugos“, kuris numato, kokias metodais gyvūnai (tame tarpe ir kailiniai) turi būti skerdžiami humaniškai ir be nereikalingo skausmo. Šių teisės aktų vykdymą ir priežiūrą sėkmingai užtikrina Maisto ir veterinarijos tarnyba. Jei kas žinote, kad gyvūnai laikomi blogomis sąlygomis, ar skerdžiami ne pagal taisykles, būtinai praneškite tarnybai. Mes patys esame suinteresuoti mūsų verslo humaniškumu ir atitikimu įstatymų reikalavimams.
