Išsamiau apie tai pasakoja garsus gamtininkas, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius.
Inkilai paprastai kalami iš maždaug 2,5 centimetro storio lentos. Tam nebūtinos geros kokybės lentos, galima naudoti lentpjūvėse į atliekas metamas atraižas su žieve ar kitiems tikslams jau naudotas lentas. Svarbu, kad inkilai būtų sandarūs, jų stogeliai iš vientisos lentos ir platesni už inkilą. Priekinė sienelė būtinai iš vientisos tvirtos lentos. Jei ši sienelė skyla, plyšyje įstringa paukščių kojos ir jie žūsta. Kadangi inkilus tenka dažnai valyti, stogelis prikalamas 2 vinimis – viena visiškai, kita iki pusės. Inkilai keliami tušti, paukščiai lizdus juose susuks patys.
Populiarūs yra dreviniai inkilai. Jie gaminami iš tuščiavidurių medžio stuobrelių.
Tereikia tuos stuobrelius supjaustyti, prikalti stogelius ir išgręžti landeles.
Prie pastatų, stulpų ar karčių inkilus galima prikalti. Prie medžių inkilus taip pat galima kalti, bet ne rišti viela. Tačiau pats geriausias būdas - prie inkilų pritaisyti standžios vielos kablius, kurie tvirtai laikytų ant šakos pakabintą inkilą. Juos iškabinti bus taip pat lengviau, nes tam pakaks kartelės su šaka gale.
Keliant inkilus būtina pagalvoti, ar tokioje vietoje galėtų būti natūrali drevė, ar paukščiams tinka medžio laja, ar inkilą laikantis medis nesvyruoja nuo mažiausio vėjelio. Zylės, musinukės įsikurs inkiluose, iškeltuose 3-4 metrų aukštyje prie aikštelių, kirtaviečių, upelių, linijų ar kelių. Inkilai žvirbliniams paukščiams turi būti keliami ne tankiau kaip kas 50 metrų, kitoms rūšims tinkamose vietose paprastai keliami pavieniai inkilai.
Pelėdai skirtas inkilas keliamas dideliame medyje, atokiausioje sodybos vietoje. Pelėdoms patinka būti atskirai, tad patelei perint, patinėlis dienas praleidžia netoliese esančiame kitame inkile. Inkilai žalvarniams keliami retame miške, kukučiams - prie pamiškių, upelių. Varnėnai mielai peri ne tik sodybose, bet ir parkuose, miško aikštelių, kirtaviečių pakraščiuose.
