Didžioji dalis gyvūnų į prieglaudas patenka tiesiai iš namų, sako beglobiais keturkojais besirūpinančių organizacijų savanoriai. Atsisveikinti su jais žmonės nusprendžia dėl įvairių priežasčių, tačiau viena dažniausių – nenori papildomų rūpesčių su senu, sergančiu augintiniu.
Šiuo metu Lietuvoje oficialiai veikia 32 gyvūnų prieglaudos. Kiekvieną mėnesį gyventojų gretas papildo kelios dešimtys naujų gyvūnų.
Pasak vienos iš Kaune įsikūrusios prieglaudos „Penkta koja“ steigėjų Agnės Volockytės, beveik 80 procentų augintinių į jų prieglaudą patenka tiesiai iš namų.
Ilgus metus šeimos nariais buvę gyvūnai tampa nebereikalingi ir yra be gailesčio ir sąžinės graužaties paliekami prieglaudose.
„Mums skaudu, tačiau didžiausias skausmas matyti išduotų gyvūnų akyse“, – sakė pašnekovė.
Beveik 80 proc. šunų į prieglaudą patenka tiesiai iš namų. Ilgus metus šeimos nariais buvę gyvūnai tampa nebereikalingi ir yra be gailesčio ir sąžinės graužaties paliekami prieglaudose.
Pasak jos, įkūrus gyvūnų prieglaudą tikėtasi, jog teks rūpintis gyvūnais iš gatvės.
„Tačiau bėgant metams pastebėjome, jog didžiąją dalį mūsų gyventojų – šunų ir kačių – atveža šeimininkai, o kartais net nepasivargina atvežti, tiesiog paskambina ir praneša, jog turi nebereikalingą augintinį, kurį mes turime atvažiuoti pasiimti“, – pasakoja A.Volockytė.
Jos teigimu, didžiausia problema, jog žmonės nesirūpina savo gyvūnais: nesterilizuoja, neauklėja, neprižiūri jų, o vėliau, kai gyvūnai suserga ar atsiveda jauniklių, nemoka prisiimti atsakomybės už savo pačių aplaidumą.
Prieglaudose – išduoti gyvūnai
Gyvūnų prieglaudos „Lesė“ atstovės Eglės Beležentienės teigimu, gyvūnų globos namuose atsidūrę kai kurie keturkojai išdavystės jausmą yra patyrę net keletą kartų.
„Yra tekę savo gyvūnus pasiimti iš karantinavimo tarnybų, kuriose jie buvo palikti naujų šeimininkų.
Pasiimdami gyvūną iš prieglaudos žmonės privalo suprasti, kad jam reikės skirti laiko ir pastangų, tačiau jis tikrai atsilygins besąlygiška meile“, – teigė pašnekovė.
A.Volockytė prisiminė atvejį, kai į jų prieglaudą patekęs šuo mirė iš sielvarto.
„Šeimininkai paliko seną, ilgus metus su šeima gyvenusį šunį. Šis nieko neėdė, nelakė, tiesiog nyko akyse, kol galiausiai nugaišo. Gyvūnai, kaip ir žmonės, labai sunkiai išgyvena išdavystę, todėl ieškodami naujų namų, stengiamės, jog antrą kartą jie to nepatirtų“, – pasakojo A.Volockytė.
Gyvūnų globos įstaigų darbuotojai nuolat rengia informaciją apie tai, kad keturkojus reikia rinktis itin atsakingai, atsižvelgus į savo galimybes, pomėgius, gyvenimo būdą.
„Dažnai žmonės, atvažiuojantys į prieglaudą ieškoti gyvūnų, internete susiranda jiems patikusį gyvūną. Tačiau atvykę pas mus namo iškeliauja su kitu: tiesiog pamato ir įsimyli. Žinoma, yra ir tokia žmonių grupė, kurie galvoja, jog prieglaudos pilnos brangių veislių šunų ar kačių ir paprasti gyvūnai jiems netinka“, – pasakojo A.Volockytė.
Rinkdamiesi augintinį lietuviai neretai būna ypač išrankūs. Tačiau patys nenori ugdyti šuns ar katės.
„Dažnai žmonės kelia didelius reikalavimus, pavyzdžiui, nori sargaus, bet ne agresyvaus šuns, tačiau neketina dėti pastangų, kad šuo toks būtų. Gyvūnas juk turi apsiprasti naujuose namuose, suvokti, kas yra savi, o kas svetimi žmonės, ir tik tuomet jis žino, kam reikia sargauti.
Kartais būna ir taip, jog atvažiavę į prieglaudą žmonės nori jauno judraus šuniuko pagyvenusiam žmogui ar mažo trumpakailio, kurį ketina laikyti lauke, prie būdos. Tada tenka aiškinti, jog gyvūną reikia rinktis pagal galimybes: ne kiekvienas šuo galės gyventi lauke, o vyresniam žmogui galbūt reikėtų pasyvesnio augintinio“, – kalbėjo „Penkta koja“ atstovė.
Ji neslėpė, kad davę patarimų savanoriai kartais sulaukia piktų replikų.
„Tačiau mums svarbiausia – rasti žmogų, kuris sugebės keturkojais tinkamai rūpintis ir turės tam sąlygas“, – kalbėjo pašnekovė.
Paprašius asmens tapatybės dokumentų – dingsta
Prieš atiduodami šunį ar katę naujiems šeimininkams savanoriai visuomet išsiaiškina, ar žmogus turi nuosavą gyvenamąją vietą. Žinoma, patikrinti, ar tai, ką jis sako, yra tiesa, nėra galimybių. Vis dėlto šis atsakymas – labai svarbus.
„Tai darome todėl, jog nuomininkai dažnai nepageidauja, kad jų bute gyvenantys žmonės turėtų augintinius, o mes gyvūnams ieškome ilgalaikių namų“, – pasakojo E.Beležentienė.
Ji neslėpė, jog pasitaiko, kad augintinio norintys žmonės dingsta kaip į vandenį, kai savanoriai paprašo parodyti asmens dokumentą.
„Kitas mūsų prašymas naujiems šeimininkams yra pranešti, jeigu pasikeitus galimybėms jie nebegalės globoti gyvūno. Prašome, kad tokiu atveju jie sugrąžintų gyvūną į mūsų prieglaudą, o ne paleistų į gatvę ar vežtų į karantinavimo tarnybą. Žinoma, pats svarbiausias reikalavimas – mylėti ir prižiūrėti gyvūną“, – kalbėjo E.Beležentienė.
Nors neprižiūrėtų gyvūnų Lietuvoje dar daug, tačiau netrūksta ir atsakingų žmonių: jie praneša apie gatvėje pastebėtus bėgiojančius paklydėlius, taip pat atsiliepia ir dalinasi socialiniuose tinkluose platinamais skelbimais.
Nemažai lietuvių dosniai remia gyvūnų prieglaudas, kurioms šios pajamos – pagrindinis pinigų šaltinis, leidžiantis tęsti veiklą.
„Žinoma, dažniausiai aukoja tuomet, kai yra konkreti situacija, pavyzdžiui, kai turime sužeistą gyvūną ir reikalingi pinigai jo gydymui. Tačiau tikimės, jog žmonių atsakomybė didės, o darbo mums bus mažiau ir mažiau“, – kalbėjo pašnekovės.
