Katė daugeliui atrodo vienišas, įnoringo charakterio ir kartais šiek tiek kvailokas gyvūnas. Iš kur toks prastas įvaizdis? Iš dalies dėl to, kad kviečiant katę vardu ji beveik niekada nereaguoja. Galima pagalvoti, kad ji nesupranta, jog yra kviečiama. Pagal Japonijoje, kur katė yra labai gerbiamas ir mėgstamas gyvūnas, atliktus tyrimus paaiškėjo, kad tai visai ne tiesa.
Pasirodo, katė girdi savo šeimininką, supranta, kad jis ją kviečia, bet paprasčiausiai pasirenka tai ignoruoti. Galima pastebėti, kad kviečiant katę, jos išvaizda šiek tiek pasikeičia – girdėdama šeimininko balsą katė atrodo išdidi ir šiek tiek nepatikli. O kartais ji tiesiog renkasi būti nevikri, lėta.
Galima pastebėti, kad kviečiant katę, jos išvaizda šiek tiek pasikeičia – girdėdama šeimininko balsą katė atrodo išdidi ir šiek tiek nepatikli. O kartais ji tiesiog renkasi būti nevikri, lėta.
Tokijo universitete buvo atlikti tyrimai, kuriuose dalyvavo 20 naminių kačių. Buvo tiriama jų reakcija į garso įrašus su įrašytais jų šeimininkų ir kitų, nepažįstamų žmonių, balsais.
Rezultatai, vėliau paskelbti laikraštyje „Animal Cognition“, rodo, kad katės daug labiau reaguoja į savo šeimininko balsą. Tačiau kai kurios, net ir atpažindamos kvietimą (pradeda judinti ausis ir uodegą, miauksėti), vis tiek neturi jokio noro bendrauti, neatbėga pas šeimininką.
Biologai mano, kad tokio kačių neprisirišimo prie žmonių priežastis yra gana vėlyvas jų prijaukinimas. Kitaip nei šuo, kuris buvo prijaukintas prieš keliasdešimt tūkstančių metų, dar paleolito laikotarpiu, katė buvo prijaukinta tik prieš 9 tūkst. metų. Šis gyvūnas buvo laikomas namuose vien tam, kad apsaugotų nuo graužikų, ir jie nesugriaužtų laikomų grūdų atsargų.
