Turėdamas augintinį vaikas išmoksta atsakomybės, gauna būtinų globos ir rūpesčio įgūdžių, be galo svarbių ir jam suaugus. XXI amžiuje šie įgūdžiai tampa ypač aktualūs. Vis daugiau laiko darbe praleidžiantiems tėvai savo atžalų auklėjimą iš dalies tenka patikėti kitiems. Be to, mūsų gyvenimo trukmė ilgėja: ankstesniais laikais mirties nuosprendžiui prilygusios ligos bei negalios šiais laikais nebėra tokios lemtingos – gyvename net ir kamuojami sunkių negalavimų, be to, sulaukiame vis brandesnės senatvės, kai be rūpestingi aplinkiniai tampa ypač reikalingi. Kaip auklėti vaikus, kad suaugę jie būtų atsakingi, gebėtų užjausti ir rūpintis kitais, klausia psychologytoday.com.
Šiais laikais šeimos mažėja – nemažai vaikų yra vienturčiai, augantys be brolių ir seserų. Seneliai taip vis rečiau paskutines gyvenimo dienas praleidžia savo vaikų namuose. Taigi vaikai vis rečiau mato ir tuo labiau padeda rūpintis mažesniu, silpnesniu, sergančiu ar senu. Išeitis – priklausoma, dėmesio reikalaujanti būtybė – naminis gyvūnas. Maždaug 75 proc. šeimų turi augintinį: šunį, katę, paukštį, žiurkėną, kiškį ar kitą padarėlį, nesvarbu, kokios rūšies šis bebūtų, visiškai priklauso nuo atsakingos, tinkamos šeimininkų priežiūros. Štai tokios priežiūros įgūdžiai vaikui tiesiog būtini.
Rūpinimasis gyvūnu moko ne tik atsakomybės ir priežiūros, bet ir užuojautos. Vaikas privalo įsiklausyti į absoliučiai kitokio padarėlio poreikius ir norus. Braškiniai ledai gali padėti pasijausti geriau nusibrozdinus kelius, bet tai nekokia užuojauta papūgai sužeistu sparnu. Žvilgsnis iš kito, nepanašaus į save sutvėrimo perspektyvos – puiki bet kokio amžiaus žmogaus savybė, kurios vaikai dažnai stokoja. Tyrimai rodo, kad maži vaikai, namuose turintys augintinį ir padedantys jį prižiūrėti, yra kur kas labiau užjaučiantys, empatiškesni.
Augintinis namuose – ypač naudingas auklėjant berniukus. Kaip atskleidė ne vienas atliktas tyrimas, penkerių metų amžiaus berniukai ir mergaitės rūpinimąsi mažais vaikais, senoliais vadina moteriška pareiga. Kaip sakė vienas iš mažųjų tyrimo dalyvių – „tai mamytės dalykas“. Tyrime paaiškėjo, kad berniukai jaučia žymiai menkesnę pareigą padėti mamai su mažyliu, net jei ši paprašo pagalbos. Vis dėlto rūpinimasis naminiais gyvūnais tiek berniukų, tiek mergaičių nebuvo suvokiamas kaip kuriai nors lyčiai priskiriamas veiksmas. Vaikai jį suvokė tiek pat vyrišką, kaip ir moterišką. Be to, ir realybėje tiek berniukai, tiek mergaitės tvirtino besirūpinantys augintinio priežiūra.
Ar šuniukas penkerių metų berniuką pavers geresniu tėčiu po trisdešimties metų? Galbūt taip teigti pernelyg drąsu: tėvystė pernelyg sudėtingas dalykas, kad visas bėdas išspręstų namuose bindzinėjantis šuo ar katė. Vis dėlto, augintinis – puiki galimybė išmokyti vaiką švelnumo ir rūpestingumo.
