Kaip žinia, baltieji gandrai kartais patys išmeta dalį, ar net visus jauniklius, kas siejama su prastomis mitybinėmis sąlygomis tais metais, kuomet tėvai nesugeba išmaitinti visų jauniklių. Skaudu žmonėms matyti, kaip gandrai patys išmeta dar visai mažus ir savarankiškai nesugebančius gyventi jauniklius, tačiau taip jau sutverta gamtoje. Neretai žmonės tokius jauniklius, jei jie lieka gyvi, išaugina ir dalis jų net sugrąžinama į gamtą.
Taip pat žinomi atvejai, kai konkurentai, atskridę į svetimą lizdą, išmeta šeimininkų padėtus kiaušinius ar mažus jauniklius, kai šių nebūna lizde. Manoma, jog būtent todėl baltieji gandrai, kol jaunikliai nepaaugę, stengiasi maitintis artimoje lizdui aplinkoje, kad nuolatos jį stebėtų.
Skaudu žmonėms matyti, kaip gandrai patys išmeta dar visai mažus ir savarankiškai nesugebančius gyventi jauniklius, tačiau taip jau sutverta gamtoje.
Tačiau LOD atsiųsta istorija tikrai nustebino net ir gerai su gandrų gyvenimu susipažinusius ornitologus. Ją pateikiame žemiau, palikdami originalią kalbą:
„Vakar teko aplankyti savo senus tėvus gyvenančius Elektrėnų sav. vienkiemyje. Šalia sodybos jau daug metų ant stulpo yra suręstas gandralizdis. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet jame pavasarį įsikūrė gandrų šeima, kuri išperėjo 4 gandriukus. Abu suaugę gandrai maitino ir augino savo atžalas iki praeitos savaitės.
Tačiau kaip vakar papasakojo tėvukas, atsitiko kažkoks nepaaiškinamas ir protu nesuvokiamas įvykis.
Nei iš šio, nei iš to senasis gandras pradėjo daužyti kojomis ir snapu savo gandrienę, kuri visaip bandė pabėgti, bet jis vis skraidydavo paskui ją, persekiojo, kur tik ji nenutūpdavo ir vis stengėsi ją kapoti. Tai tęsėsi apie pusdienį – kol galiausiai ji pavargusi atskrido į lizdą, atsitūpė prie gandriukų ir uždengė juos savo kūnu ir sparnais (taip pasakojo tėvukas). Tuomet atskridęs senasis gandras tol ją kapojo sparnais ir kojomis, kol pasirodė kraujas – galiausiai jis ją užkapojo negyvai ir išmetė iš lizdo, o po to toks pats likimas ištiko ir gandriukus. Tėvukas pasakojo, kad surinko žuvusius gandrus, kad nesivoliotų po lizdu ir nesugraužtų kiti žvėrys, ir iškasęs duobe juos užkasė.
O nelabasis senis gandras ir šiandien vienas gyvena likusiame tuščiame lizde, pakalena snapu, išskrenda pasiieškot maisto – žodžiu gyvena lyg nieko ir nebūtų nutikę. Paaiškinkit prašau kas, kokios priežastys, galėjo lemti tokį gandro elgesį, nes tokio įvykio dar neteko girdėti ir niekas to negali tinkamai išaiškinti.“
Baltųjų gandrų kovos dėl lizdų vyksta ten, kur jų ypač trūksta, todėl žmonės galėtų sumažinti panašių dramų gamtoje skaičių, jei iškeltų pakankamai dirbtinių lizdinių platformų gandrams ant stogų ar medžiuose
Gamtos tyrimų centro Paukščių ekologijos laboratorijos mokslininko dr. Mindaugo Dagio nuomone, „senasis gandras“ yra svetimas gandras, užpuolęs lizdą, o tikras šeimininkas arba buvo išvytas konflikto pradžioje, ko nepastebėjo vienkiemio šeimininkas. Jei taip, tada situacija gana ekstremali (iki patelės užkapojimo), bet pas gandrus neretai pasitaikanti, ypač kas dėl svetimų jauniklių užkapojimo. Kita vertus, turbūt nėra šimtaprocentinės garantijos, kad būtent patelę ten ir užkapojo – gal ir patinas galėjo ginti lizdą nuo svetimo gandro.
LOD sekretoriato nuomonė yra tokia pati. Tik galima būtų papildyti, jog vienas iš „senųjų“ lizdo šeimininkų galėjo būti užkapotas ir ne lizde, ko nepastebėjo vietos gyventojai, o likęs vienas iš tėvų nebesugebėjo apginti palikuonių.
Pridedant, reikėtų atkreipti dėmesį, kad baltųjų gandrų kovos dėl lizdų vyksta ten, kur jų ypač trūksta, todėl žmonės galėtų sumažinti panašių dramų gamtoje skaičių, jei iškeltų pakankamai dirbtinių lizdinių platformų gandrams ant stogų ar medžiuose, taip palaikant senojo Lietuvos kaimo tradicijas.
Kokias ir kur dirbtines lizdavietes reikia kelti, surasite svetainėje www.ciconia.lt arba jus pakonsultuos LOD sekretoriato darbuotojai (8 5) 213 0498, 213 1735; lod@birdlife.lt.
